Petrikų šeimyna
1987 metais Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto (SSKP CK) politbiuras ir vyriausybė parengė įstatymą „Apie kooperaciją“, įteisinantį privatų verslą. Žmonės, iš pradžių tikėję demokratiškai mąstančio SSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ idėjomis, netrukus jomis nusivylė.
Tiesa, apsukresnius – verta pažymėti, kad dažniausiai tai buvo Kauno gyventojai – masino laukinio kapitalizmo teikiamos galimybės. Atsiradus sąlygoms kurti kooperatyvus ir individualias įmones, atsirado ir pirmieji nepriklausomi verslininkai.
Jiems atsivėrė galimybė niekieno netrukdomiems užsidirbti nemažus pinigus, keliauti po pasaulį. Daugelis anų laikų verslininkų su milžiniškais Kauno pogrindiniuose fabrikėliuose pagamintų falsifikuotų džinsų ir mezginių krepšiais apkeliavo ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir komunistines užsienio šalis – Jugoslaviją, Rumuniją.
Kaune ir jo apylinkėse atsirado nemažai nedidelių kavinių, užsienio valiutos keityklų, vaizdajuosčių nuomos ir filmų demonstravimo salonų.
Susikrovusiems nemažą kapitalą tuometės šešėlinės ekonomikos atstovams pamažu atsirado noras per laisvus rinkimus daryti įtaką šalies įstatymams ir politiniam gyvenimui.
Tais laikais savo verslą pradėjo ir vėliau plačiai išgarsėjusio EBSW holdingo vieno kūrėjų kauniečio Gintaro Petriko šeima. Kaip pasakojo buvęs G. Petriko kaimynas E. B. iš Kauno Senamiestyje esančios Puodžių gatvės 7-ojo namo, jau „perestroikos“ laikais G. Petriko tėvas ir motina ne tik į sandėlį, bet ir į garažą Senamiestyje esančio namo kieme dieną naktį gabendavo didelius kiekius įvairių mezginių. Jie vėliau virsdavo tuo metu madingais sportiniais kostiumais, suknelėmis ir galiausiai buvo realizuojami Rusijos turguose.
Pašnekovas tvirtino, kad Petrikai savo sėkmingai dirbusioje siuvykloje buvo įdarbinę bemaž tris namo gyventojas, kurios vėliau irgi susikrovė įspūdingą kapitalą. Petrikai išsiskyrė tuo, kad vieni pirmųjų šiame „nuodėmių kvartalu“ pramintame rajone įsigijo vakarietišką automobilį.
Vyras prisiminė, kad jau studijuodamas Kūno kultūros institute Gintaras turėjo kone ištisą parą veikiantį nelegalų pornografinių vaizdajuosčių prekybos ir nuomos punktą, kuris buvęs garsus visame Kauno centre. Vokiško sekso vaizdo kasečių ateidavę įsigyti ne tik buvę jaunojo verslininko bendraklasiai, bet ir atsakingas pareigas ėję kauniečiai.
Staigiomis „perestroikos“ laikų permainomis bene geriausiai pasinaudojo Kauno kriminalinio pasaulio veikėjai. Prasidėjo pirmosios turto prievartavimo atakos – reketo aktai prieš Kauno kooperatininkus ar pirmuosius verslininkus. Tiesa, jos buvo gana spontaniškos ir primityvios.
Kauno gaujoms vadinamąsias duokles – apibrėžtas sumas ar 10–15 proc. likutinio pelno vienkartines ar periodines išmokas – mokėjo dauguma to meto verslininkų ir privačių įmonių. Reketas buvo pridengiamas siūlant „apsaugos“, „draudimo“, „stogo“ (saugojimo nuo kitų nusikalstamų grupuočių ir jų narių įtakos ar reketo) paslaugas.
Nepaklusnūs verslininkai, kurie atsisakydavo mokėti duokles, buvo bauginami sprogdinimais, padegimais, kitais išpuoliais. Banditai ne tik pirmuosius, kai kada apeinant įstatymus pralobusius verslininkus, bet ir jų artimuosius mėgdavo išvežti pagąsdinti į mišką, apleistus pastatus. Kai kada sumušdavo arba tiesiog įsiveržę į aukų namus ar biurus gąsdindavo įkaitintais lygintuvais, lituokliais.
Dauguma sunkių nusikaltimų dažniausiai taip ir likdavo neatskleisti – užsakytos žmogžudystės, įžūlus reketas, nusiaubti mafijai išdrįsusiųjų pasipriešinti namai ir biurai, turto sunaikinimas.
Tuo metu Kaune klestėjęs Dainavos turgus, kuris miestiečiams dar žinomas kaip 25-mečio turgelis, pirkėjus viliodavo tris kartus per savaitę – ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Ši vieta būdavo užversta rankų darbo garintais džinsais, vaizdajuostėmis, „Adidas“ kostiumais, sportinėmis, odinėmis striukėmis ir kitomis anuomet paklausiomis prekėmis. Pamenu, ketvirtadieniais šiame turguje prekės būdavo pigiausios, o šeštadieniais – didžiausias jų pasirinkimas.
Iki šiol veikiančiame 25-mečio turgelyje anuomet prekyba deficitinėmis prekėmis vertėsi iš pirmo žvilgsnio su verslu nieko bendra neturėję kauniečiai – pamažu žlungančių sovietinių gamyklų inžinieriai, sporto klubų treneriai ar net profesionalūs medikai.
Būtent tuo metu 25-mečio turgelyje, o vėliau ir Aleksoto turgaus prieigose prasidėjo pirmosios prekeivių „pažintys“ su reketininkais iš Daktarų bei Daškinių gaujų.
Kaip šiandien teigia buvę Kauno milicijos darbuotojai, 1987–1988 metais suvešėjo ypač pavojingas grupinis nusikalstamumas, vis labiau įgaunantis organizuotumo bruožų. Nors panašių apraiškų visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje buvo pastebėta ir anksčiau, tais laikais dar buvo vengiama plačiai vartoti terminą „organizuotas nusikalstamumas“.
Pastebimai išaugo bendras nusikaltimų skaičius, padaugėjo nužudymų, išžaginimų, plėšimų, vagysčių. Tais metais kas ketvirtas Lietuvoje padarytas nusikaltimas pagal kriminalinę paiešką – grupinis.
„Titano“ vadovą bandė sieti su gaujomis
Prisiminęs 1988-uosius galiu drąsiai teigti, kad ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje įvairioms kovinėms sporto šakoms – boksui, kikboksui, dziudo, kovinei savigynai, muai tai (Tailando boksui) – atstovavę kovotojai tapo savotiškais mafijos įkaitais. Reketo klestėjimo metais nemažai sportininkų tapo duokles iš anų laikų verslininkų išlupinėjančiais reketininkais.
Daugelis jų anuomet nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro liedavo prakaitą pogrindžio sąlygomis įrengtose treniruoklių salėse. Kai kurie atletai, svajodami apie sotesnį gyvenimą, sutemus išeidavo medžioti turtingų praeivių menkai apšviestose gatvėse, tarpuvartėse, apšvarindavo automobilius.
Nors šiandien praeityje garsūs kovinio sporto atstovai dažniausiai priklauso nuo verslo ryklių malonės, su šešėliniu pasauliu glaudžiai siejami verslininkai toliau siekia daryti didelę įtaką šių sporto šakų atstovams.
Kauno sporto klubo „Titanas“ prezidentas Marius Misiūnas kartą vieno susitikimo metu pabrėžė, kad dėl savo propaguojamos sporto šakos neretai neišvengiantis ir prieštaringų vertinimų. Kovinės sporto šakos M. Misiūnui jau beveik tris dešimtmečius – ne tik pomėgis, bet ir profesija.
Ar teko Tailando bokso įgūdžius kada nors panaudoti gatvėje?
"Studijų metais svetimų problemų sprendimas man vos nekainavo laisvės. Vieną 1983-iųjų vakarą greta tuomečio Kūno kultūros instituto (dabar – Lietuvos kūno kultūros akademija) rūmų pastebėjau tris vaikinus, kurie į mašiną jėga bandė įsitempti simpatišką merginą. Pribėgau ir tuos užpuolikus iškart patiesiau ant žemės, o kai atvyko milicija, turėjau ilgai aiškintis, kad į muštynes įsivėliau atsitiktinai, nes norėjau apginti bejėgę merginą. Nedaug trūko, kad po šio įvykio būčiau įtrauktas į milicijos įskaitą. Nors su pareigūnais ilgai ginčijausi, viskas baigėsi draugišku rankos paspaudimu. Bet jei sužinosiu, kad kuris nors mano dabartinių auklėtinių abejingai reaguos į panašius atvejus – iškart pašalinsiu iš savo klubo“, – prieš keletą metų viename interviu kalbėjo M. Misiūnas.
Tiesa, į kriminalistų akiratį „Titano“ vadovas nebuvo patekęs, tačiau neslepia, kad kaskart pareigūnai jį norėdavę susieti su anuomet Kaune klestėjusiais reketininkų susivienijimais. M. Misiūnas kalba tyliu, mandagiu balsu, kuris taip nesiderina su retsykiais spaudoje pasirodančiomis publikacijomis apie jo paties ir auklėtinių dvikovas su policija.
„Tie mitai apie „Titano“ sportininkus, neva palaikančius glaudžius ryšius su banditais, persekioja nuo neatmenamų laikų. Bjauriausia, jog kaskart reikia įrodinėti, kad esi normalus žmogus, o ne smogikų būrio vadas. Neįsivaizduojate, kaip tai slegia, – aiškino M.Misiūnas. – Pas mus visi vyrai tik sportuoja. Tikrai nė vieno jų nemokiau, kaip profesionaliai užpulti žmogų ar atrakinti sudėtingą spyną.“
Ar galėjo būti suduotas mistinis karatė smūgis? Pirmąsyk apie kovinių sporto šakų atstovus su kriminaliniu šleifu pradėta šnekėti dar 1978 metais įvykus kruvinam incidentui prie Kauno centre buvusios „Vakaro“ kavinės patalpų, kuriose ilgus metus veikė prašmatnus restoranas „Versalis“.
Vieną tų metų naktį prie anuomet jaunimo pamėgtos užeigos įvyko muštynės, pasibaigusios tik filmuose matytais Rytų kovų triukais. Nustėrę tos nakties įvykio liudininkai ilgai niekaip negalėjo atsitokėti nuo patirto šoko. Paaiškėjo, kad tą naktį po kauniečio karatisto Artūro Stradalovo smūgių vienas vyriškis krisdamas ant žemės smarkiai susitrenkė galvą, o po kelių dienų mirė ligoninėje.
Vienas žymiausių karatė trenerių, Lietuvos šotokan karatė federacijos prezidentas Kazimieras Bartkevičius teigė, kad šioje byloje liko daug neaiškumų.
Beje, jis pats šios bylos teismo procese buvęs pakviestas dalyvauti kaip ekspertas. Teisėsaugininkams K. Bartkevičius turėjo aiškinti Rytų kovų stilių techniką ir pavojingiausių smūgių poveikį žmogaus sveikatai.
„Pamenu, prokurorai aiškinosi, ar galėjo būti suduotas kažkoks mistinis karatė smūgis, kai po kelių dienų žmogus miršta. Teisme buvo pateikta versija, kad anksčiau pas Romualdą Navicką (šidokan kovų stiliaus propaguotoją Kaune) sportavęs A. Stradalovas, gyvenęs netoli „Vakaro“ kavinės, tą vakarą merginų buvęs pakviestas išeiti į Laisvės alėją, o netrukus kažkas susipliekė. Nė vienas liudininkų teisme negalėjo tiksliai apibūdinti kaltinamojo. Jie teisėjui sutartinai tvirtino, kad mažai apšviestą gatvę gaubė aklina tamsa, todėl negalėjo pamatyti žmogaus, kuris sudavė mirtinus smūgius. Tačiau kažkodėl teisėsaugininkai to neišgirdo ir karatistui paskelbė nuosprendį“, – prisimena K. Bartkevičius.
Po šios nakties įvykio A. Stradalovas, kaip įvykdęs nužudymą dėl neatsargumo, buvo nubaustas kalėti dešimt metų. Išėjęs į laisvę jis pradėjo vartoti narkotikus ir ėmė bendrauti su Kauno Centro nusikalstamo susivienijimo atstovais.
Kalbama, jog A. Stradalovas autoritetą yra išsikovojęs kone visose šalies įkalinimo įstaigose, o kai prieš keletą metų bandžiau su juo užmegzti ryšius, išgirdau, kad nuo 2003-iųjų rugpjūčio už sunkų sveikatos sutrikdymą jis atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose.
Šidokan federacijos prezidentas ir saugos tarnybos „Trikampis žiedas“ Kauno skyriaus vadovas Romualdas Navickas kartą prasitarė, kad jaunystėje neblogai pažinojo A. Stradalovą, tačiau plačiau šnekėti apie savo buvusio auklėtinio gyvenimą nepanoro. Vienas kiokušin karatė pradininkų Lietuvoje Jonas Gylys sakė, kad jam ši istorija taip pat sukėlė abejonių. Jis kartu su savo mokiniais kelissyk lankėsi teismo procesuose, kad jie suvoktų, jog karatė įgūdžius gatvėje naudoti griežtai draudžiama.
„Žinau, kad A. Stradalovas jaunystėje lankė šotokan karatė treniruotes, tačiau jokių laimėjimų nepasiekė. Stebint jo teismą susidarė įspūdis, kad šį nusikaltimą tyrę pareigūnai tingėjo knistis ir viską suvertė ant tą vakarą netinkamoje vietoje atsidūrusio karatisto“, – samprotavo J. Gylys.
„Išjungė“ tris milicininkus
Lietuviškojo karatė pradininkas K. Bartkevičius pasakojo, kad po kruvino incidento prie „Vakaro“ kavinės Kauno milicija įdarbino žmogų, kuris tuomet akylai rinko informaciją apie mieste veikiančius karatė klubus.
„Tais laikais mūsų propaguojamas sportas banditų neviliojo, nes norintieji tapti mūsų mokiniais privalėjo laikyti egzaminus. O iš 100 pretendentų sudėtingas užduotis įveikdavo tik 10–15 puikios fizinės formos vyrų“, – tvirtino K. Bartkevičius.
Anot pašnekovo, jis niekada nebuvo kivirčų iniciatorius, tačiau vis atsirasdavo norinčiųjų išmėginti karatistą. Prie jo kabinėdavosi ne tik nusikaltėliai, bet ir uniformuoti pareigūnai. Maždaug 1981-aisiais prie anuomet populiaraus Kauno „Pasimatymo“ restorano laiptų karatistą pasitiko du milicininkai ir keliskart jam trenkė į veidą. Tąsyk jaunuoliui buvo sulaužytas žandikaulis. Po šios dvikovos jam prireikė ilgalaikės reabilitacijos.
Šis incidentas sudomino ir vėliau ilgus metus Kauno apygardos prokūraturoje vyriausiojo prokuroro pareigas ėjusį Kęstutį Betingį. Esą jis vienam sporto leidiniui pareiškė, kad buvęs nemaloniai nustebintas išgirdęs, jog „įsivėlęs į muštynes žinomas karatistas sugebėjo suvaldyti savo įniršį“.
Šiandien K. Bartkevičius mano, kad tuomet tokiu brutaliu būdu jį įbauginti siekė konkurencinių karatė klubų atstovai arba aukšti milicijos darbuotojai. Vieną seniausių šalyje karatė sporto klubų Kaune, Partizanų gatvėje, įrengęs K. Bartkevičius pasakojo, kad 1984–1988 metais sovietų funkcionieriai uždraudė karatė visoje Sovietų Sąjungoje. Nors už šį sportą grėsė išties nemenka bausmė – 5 metai kalėjimo, daugiabučių namų rūsiuose įrengtose salėse entuziastai toliau slapčia tobulino karatė įgūdžius.
„Manau, kad rusai sunerimo po to, kai tarp SSRS sportininkų plačiai nuskambėjo istorija apie jauną merginą, kuri per kažkokį konfliktą „išjungė“ tris milicininkus. Kaip žinoma, tais laikais jie buvo prastai pasirengę. Sklido kalbos, jog anų laikų biurokratai baiminosi, kad karatistai neva gali surengti perversmą ir perimti valdžią“, – prisiminimais dalijosi pirmojo LSSR karatė sporto meistro titulą iškovojęs K. Bartkevičius.
