Plačiau apie tai – TV3 žinių reportaže.
Agotos dienos išvakarėse ruginę duoną maišo Švenčionių pašonėje, Klišiškėje, gyvenanti Inga.
„Viską užpilame karštu virintu vandeniu, kad salyklas sureaguotų, duotų spalvą ir kvapą“, – pasakojo duonos kepėja Inga Bakšienė.
O vėliau, po geros paros, kai tešla jau paruošta kepimui, Inga formuoja kepaliukus. Duoną šeimininkė išglosto, bet nespaudžia, kad tešla nesukristų. O užbėrusi kmynų, dar ir savo ženklą išraižo.
Belieka tik pašauti į orkaitę ar krosnį ir duona jau kepa. Kol duona kepė, moteris pasakojo, kad šeimoje naminė duona svarbi.
„Mes gal visi gal duonos neminkom, dainų nedainuojam, bet kažkaip aš jaučiu kaskart, kad darydama duoną, nors ir būnu pavargusi, niekada nebūna taip, kad reikia padaryti, bet su blogom mintimis. Visada tu, kai maišai duoną, tu to gėrio į ją įdedi. Ir to džiaugsmo“, – pasakojo Inga.
Ingos artimieji minėdami Šv. Agotos dieną duonos gabalėlius neša į maldos namus, kad dvasininkai palaimintų ir duoną, ir vandenį. Dabar, matyt, kone visos šalies bažnyčios pakvipo rugine duona, o maldose skambėjo Šventos Agotos vardas.
Kaip Šv. Agota susijusi su duona?
Tradicija šventinti duoną mena labai senus laikus ir atkeliavusi iš Sicilijos. Trečiame amžiuje Katanijos mieste Sicilijoje ir gyveno Šventoji Agota. Persekiota dėl savo tikėjimo, ir apie 250-tuosius metus nukankinta – jai buvo nupjautos krūtys. Kunigas Mykolas paaiškino, kuo tai susiję su duona.
„Bažnyčios ikonografijoje Agota dar ilgai buvo vaizduojama ant padėklo laikanti savo krūtis. Ilgainiui ji buvo paskelbta varpų globėja, nes krūtis primena varpus. Amžiams bėgant, iš ikonografijos dingo krūtys, o vietoj krūtų atsirado duonos kepaliukai“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupijos komunikacijos koordinatrorius Mykolas Sotničenka.
Tad Italijoje, kai kuriuose regionuose, kepamos krūtų formos bandelės, būtent Šventosios Agotos dienai. Šventąja ji paskelbta po to, kai prabėgus kone metams po jos nukankinimo išsiveržė Etnos ugnikalnis.
„Ir žmonės, kurie gerbė Agotą, dar nepaskelbta šventąja, jie paėmė jos drabužį, jos veliumą, ir priėję šalia ugnikalnio ištiesė veliumą, ir legenda sako, kad lava neperžengė ištiesto Agotos veliumo. Ir tai buvo palaikyta ypatingu stebuklu, kad Agota saugo nuo ugnies“, – teigė M. Sotničenka.
Liudija apie stebuklus
Tad dabar pašventintą duoną dažnas laiko kone stebuklinga, namus ir ne tik, apsaugančia nuo gaisrų ar kitokių negandų. Todėl pašventintą gabalėlį ruginės duonos dažnas laiko šalia savęs ir tiki, kad tai padeda:
„Ačiū Dievui, Dievas mane laiko. Daug operacijų, bet aš vaikštau.“
„Vaikam, jeigu važiuoja į kelionę visada įdedu. Su savimi nešioju. Piniginėje visą laiką nešioju. Gabaliuką duonos.“
„Nuo visko. – O kur ją laikot dažniausiai? – Ir tašėje visada turiu, ir mašinoje, ir vaikams duodu.“
Senovėje, kaip sako Lietuvių literatūros ir tautosakos mokslininkė Gražina Kadžytė, žmonės taip pat labai tikėjo šventintos duonos galia. Šaltiniuose gausu liudijimų, kaip duona išgelbėdavo žmones.
„Yra žmonių paliudijimai. Įvyko stebuklas, paėmiau šventos Agotos duonelę šventintą, apnešiau aplink gaisrą, ir gaisras nesiplėtė, kol ugniagesiai atvažiavo, kol subėgo kaimo žmonės“, – pasakojo etnologė G. Kadžytė.
Kiti gi pasakojo: žmogus ėjęs aplink gaisrą, ranką su šventa duona iškėlęs, kad ugnis neišplistų po visą kaimą. Dvasininkai sako, esą reikia labai tikėti, o duona ar kiti šventinti daiktai, pavyzdžiui, vanduo, kreida ar žvakės, be tikėjimo tėra tik simboliai.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
