Lietuvos politiniuose sluoksniuose suvešėjęs politinis eurokonformizmas ir eurokolaboravimas vargu ar būtų toks stiprus ir atviras, jeigu šalyje nebūtų jam klestėti leidžiančios itin palankios moralinės, intelektualinės, galiausiai – ir psichologinės dirvos.
Šių reiškinių šaknys gana aiškios. Tautos politinę ir pilietinę sąmonę pirmiausia formuoja pati gyvenimo savarankiškoje valstybėje patirtis. Normaliomis sąlygomis tokia patirtis natūraliai perduodama iš kartos į kartą. Jos tęstinumas arba trūkis lemia, kad tikrai valstybinės tautos nuo tvirtų valstybingumo tradicijų neturinčių tautų vis dėlto gerokai skiriasi.
Kai savarankiško valstybingumo tradicija yra nenutrūkstama, asmens pilietiškas ir patriotiškas santykis su savo valstybe įsitvirtina kone reflekso lygmeniu ir laikomas natūralia ir savaime suprantama nuostata jos atžvilgiu. Lietuva tokiu valstybinės sąmonės tęstinumu ir branda pasigirti, deja, negali.
Pusamžį trukusi okupacija lėmė, kad atkuriant nepriklausomybę didelė į pasaulio politinį žemėlapį grįžtančios šalies piliečių dalis jau neturėjo gyvos valstybinio gyvenimo patirties. Geriausiu atveju šią nesamą patirtį tik menkai atstojo ir tik iš dalies jos trūkumą kompensavo grynai knyginis žinojimas, kas yra sava valstybė. Negana to, sovietmečių sunykusi valstybinė sąmonė ir gebėjimas mąstyti jos kategorijomis atkūrus nepriklausomybę ne tik nebuvo gaivinami ir ugdomi. Kaip jau minėta, pilietiškųjų kultūrininkų – bet toli gažu ne vien jų – pastangomis jie veikiau buvo toliau griaunami ir skurdinami.
Sugrįžti į geopolitinę ir kultūrinę Vakarų erdvę, be abejo, reikėjo. Tačiau darant tai su smarkiai suniokota ir sumenkusia valstybine sąmone reintegracija savaime ir nejučia virto naujų šeimininkų paieškomis. Kaip itin akivaizdžiai parodė CŽV skandalo istorija, sovietmečiu ugdytas prisitaikėliškas mentalitetas niekur nedingo-- įprotis rūpintis ne savo valstybe, bet lenktis ir tarnauti tiems, kurie laikomi stipresniais, tebėra toks pat gajus ir stiprus kaip ir anksčiau.
Tokia lemtis ištiko ne tik politinį, bet taip pat kultūrinį ir intelektualinį šalies gyvenimą. Nuslūgus Sąjūdžio laikotarpiu pakilusiai laisvo ir autentiško mąstymo ir kalbėjimo bangai prisitaikėliškumas netruko užvaldyti visas šio gyvenimo sritis. Šį vyksmą skatino bei spartino ir atsiradę nauji ideologiniai pančiai. Naivu manyti, kad išsilaisvinus valstybei jos piliečių protai buvo palikti be priežiūros.
Atgavus nepriklausomybę sparčiai atsikūrinėjo ir greitai įsitvirtino visas naujų ideologinių institucijų tinklas. Šių institucijų paskirtis ir tikslas nepasikeitė – jos turi ideologiškai prižiūrėti, kontroliuoti, prireikus ir perauklėti “neteisingai mąstančius" šalies gyventojus. Trumpalaikis minties ir žodžio laisvės proveržis baigėsi tuo, kad tarsi natūraliai ir nepastebimai buvo pereita prie naujos, tačiau lygiai taip pat disciplinuojančios ideologijos. Pastaroji nepastebimai skverbėsi ir į akademinių tyrinėjimų, pirmiausia – socialinių mokslų lauką, kol jį galiausiai kone visiškai užvaldė.
Toks užvaldymas savaime reiškia, kad socialinė žinija vėl tapo ideologijos tarnaite. Grįžti prie senojo statuso ir įpročių nebuvo sunku – dažnai pakako paprasčiausiai pakeisti vertinamuosius ženklus į priešingus tyrinėjant ir aiškinant įvairius socialinio gyvenimo reiškinius.
Lengviausiai ir greičiausiai į naują tiesą atsivertė tie, kurie sovietmečiu šlovino ir moksliškai tyrinėjo komunizmo statybą arba atkuriant nepriklausomybę jau buvo visiškai -- moraliai ir intelektualiai -- pasirengę šiam darbui. Uoliems komunistinės visuomenės statytojams nebuvo sunku virsti ne mažiau stropiais pilietinės visuomenės kūrėjais.
Mėginę perauklėti atsilikusią bei tamsią tautą ir prievarta brukę jai moralinį komunizmo statytojo kodeksą sovietinės moralės prievaizdai akimoju persikvalifikavo ir virto entuziastingiausiais tokios pat dirbtinės ir abstrakčios -- žmogaus teisių – moralės apaštalais ir budriais jos sargais. Buvę centralizuotos planinės ekonomikos garbintojai, beatodairiškai smerkę net menkiausias privačios nuosavybės apraiškas kaip išnaudotojiškos visuomenės atgyveną, akimirksniu tapo karščiausiais tos pačios privačios nuosavybės ir totalinio privatinimo šaukliais. Raginama atimti net tas ekonomines ir socialines valstybės funkcijas, kurių atsisakymą reikėtų vertinti tik kaip kitą ideologinio fanatizmo ir jo sukeliamo pamišimo formą.
Naujasis ideologinių institucijų tinklas -- tai tokie dariniai kaip Pilietinės visuomenės institutas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, LLRI, tik ką į Lietuvą atkeltas Europos lyčių lygių lygybės institutas, daugelis nevyriausybinių organizacijų ir vadinamųjų smegenų centrų. Jie atlieka iš esmės tas pačias ideologinio indoktrinavimo ir vadinamojo smegenų plovimo funkcijas, kurias sovietmečiu vykdė partijos ir komsomolo komitetai, o ypač jų ideologijos ir propagandos skyriai, partinės mokyklos ir mokslinio komunizmo katedros bei kitos panašaus pobūdžio ir paskirties įstaigos.
Šiandienos socialiniai mokslai – neatskiriama šios ideologinės mašinos dalis. Jų pačių laisvė nuo ideologinės priežiūros tokia sąlygiška, kad rimtai apie ją kalbėti būtų gana naivu. Jų padėtis veikiau pasikeitė tik tuo požiūriu, kad ankstesnius atvirai ideologijos persmelktus tariamai mokslinius sovietizacijos tyrinėjimus pakeitė tiek pat ideologiškai angažuotos, tačiau šį angažuotumą menamo vertybinio neutralumo ir mokslinio objektyvumo širma dangstančios vesternizacijos ir europeizacijos studijos. Kone absoliučios šių mokslų laisvės iliuziją palaiko vėl atgiję savikontrolės ir vidinės cenzūros įpročiai, įspėjantys tyrinėtoją šalintis “politiškai neteisingų" temų ir nekelti “politiškai nekorektiškų" klausimų.
Tam tikru požiūriu dabartinis socialinės žinijos vaizdas net slogesnis. Sovietmečiu partija ne tik reikalavo, bet prireikus turėjo būdų ir jėga priversti tyrinėti bei šlovinti jos nuopelnus ir žygdarbius. Tačiau mūsų dienomis didele dalimi priverstinė ano meto tyrinėtojų priklausomybė nuo valdžios ir dažnai apsimestinis paklusnumas jai virto savanoriška ir nuoširdžia, tad moraliniu požiūriu dar mažiau pateisinama tarnyste už solidų atlygį oligarchų ir jų remiamų politikų klanams. Kažkada buvo įgusta žarstyti panegirikas nerišliems partijos generalinių sekretorių svaičiojimams apie su kiekvienu penkmečiu vis artėjantį šviesų komunizmo rytojų. Šiandien pataikūniško liaupsinimo objektu darosi politiškai lygiai tiek pat neturiningi ir skurdūs, faktiškai taip pat tik iš skambių šūkių sudurstyti prezidentiniai metiniai pranešimai.
Tad savotiškai natūralu, kad socialinio pažinimo srityje tvyranti moralinio ir intelektualinio prisitaikėliškumo atmosfera neigiamai atsiliepia ir šalies užsienio politicos tyrinėjimams. Reikliai ir principingai analizuoti ją privengiama, jos pokyčiai aptarinėjami vangiai ir paviršutiniškai. Negana to, apstu į politologinės analizės žanrą pretenduojančių rašinių, persmelktų šviesaus optimizmo dėl įvykusio neva pragmatiško Lietuvos užsienio politikos posūkio.
Šis menamas pragmatizmas tiesiogiai ar netiesiogiai siejamas su miglotai suprantamu „realizmu“ ir yra laikomas būtina atsvara anksčiau užsienio politikoje neva pernelyg dominavusiai „vertybinei“ nuostatai. Pastaroji atvirai ar slapčia tapatinama su naiviu idealizmu, kuris suprantamas kaip atotrūkio nuo tikrovės apraiška ir požymis. Pasitelkus šią pramanytą ir dirbtinę priešpriešą aršiai kritikuojama ir net smerkiama ankstesnioji Lietuvos užsienio politika. Kartu nepateikiant jokių argumentų įtikinėjama, kad naujoji šios politikos kryptis esanti realistiška ir subalansuota – mat būsią ieškoma pusiausvyros tarp „pragmatinės“ ir „vertybinės“ orientacijų.
Tokio pobūdžio ir lygio samprotavimai yra ne tik moralinio, bet ir intelektualinio pakrikimo požymis. Dabartinė užsienio politikos krizė iš dalies laikytina jo padariniu.
Skirtumas tarp pragmatiškos ir konjunktūriškos užsienio politikos pernelyg svarbus, kad būtų galima jo nesuprasti ar leisti sau jį pamiršti. Tikrai pragmatiška užsienio politika – tai aiškiais principais grindžiamas, todėl aktyvus ir į kuo ilgesnę perspektyvą orientuotas valstybės veikimas tarptautinėje arenoje. Tuo tarpu „išlaisvinta“ nuo bet kokių principų konjunktūrinė užsienio politika negali būti kas nors kita, o tik desperatiškos pastangos pasyviai prisitaikyti prie nuolatos kintančios tarptautinės aplinkos reaguojant net ne į jos tendencijų, o tik į vienadienius jos „madų“ pokyčius.
Konjunktūrinė politika šiandienos pasaulyje, be abejo, yra madinga ir vyrauja, tačiau, kaip parodė istorija, ji pavojinga ir anksčiau ar vėliau liūdnai baigiasi net galingoms valstybėms. Jos pragaištingumas mažesnėms valstybėms išryškėja dar greičiau – tai rodo ir Lietuvos užsienio politikoje tik ką atlikto eksperimento padariniai. Ankstesnė šalies užsienio politika akivaizdžiai erzino ES didvalstybes, tačiau jos buvo bent jau priverstos į ją reaguoti. Dabartinės neva pragmatiškesnės ir labiau subalansuotos užsienio politikos vienintelis rezultatas tas, kad į Lietuvą nebekreipiama jokio dėmesio ir, panašu, pradedama pamiršti, jog tokia valstybė apskritai egzistuoja.
Bėda ta, kad minėtuose rašiniuose lengvai žongliruojama „idealizmo“, „vertybiškumo“, „realizmo“ ir „pragmatizmo“ sąvokomis net nepasivarginant išsiaiškinti, ką jos vis dėlto reiškia. Šitaip nejučia nuslystama į paviršutinišką tarptautinės politikos madų aprašinėjimą, o tyrinėtojų triūso rezultatas yra ne gilesnis tos politikos pažinimas, padedantis numatyti ilgalaikes jos raidos tendencijas, o vienadienis žinojimas apie jos konjunktūros trumpalaikius pokyčius, kuris dar nuo Platono laikų buvo laikoma tik „nuomone“ -- paviršutinišku ir menkaverčiu tariamu žinojimu.
Tokios konjunktūrinės analizės yra ne tik intelektualinės bejėgystės požymis, bet ir dvasinės bei moralinės būklės rodiklis. Galutinai sukonjunktūrinta Lietuvos užsienio politika primena į kiekvieną vėjo gūsį reaguojančią ir be paliovos besiblaškančią vėtrungę. Tokia politika, kaip ir ją aptarnaujantys – ginantys, teisinantys ir racionalizuojantys – politologiniai rašiniai, deja, yra tik vergiškos sąmonės išraiška ir atspindys.
Į klausimą, kaip ištrūkti iš iš aklavietės, į kurią pateko naują užsienio politiką užsimojusi vykdyti Lietuvos valstybė, principinis atsakymas aiškus. Būtina kuo greičiau atsisakyti konjunktūrinio mąstymo bei veikimo įpročių. Deja, kol kas labiau linkstama šiuos įpročiai teisinti ir racionalizuoti juos dirbtinai sutaurinant – vadinant mažai ką bendro su jais turinčio ir todėl jų pragaištingumą nuslepiančiu pragmatizmo vardu.
Jeigu sugebama pamatyti skirtumą tarp konjunktūriškumo ir pragmatiškumo, atsiskleidžia nauji ir netikėti ankstesnės Lietuvos užsienio politikos aspektai ir prasmės, kurie paprastai buvo nepastebimi ir todėl iki šiol tebėra menkai suvokiami ir deramai neįvertinami. Jie išryškėja tik rimtai ir atsakingai apmąstant ES didžiųjų valstybių vykdomos tariamai pragmatiškos užsienio politikos kuriamus ir pamažu vis labiau ryškėjančius ilgalaikius padarinius.
Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui
