Prireiks laiko, kol bus visuotinai suvoktas ir pripažintas faktas, kad iš pažiūros eilinis politinis skandalas tarsi netikėtai palaidojo valstybės suverenitetą. Juo greičiau tai įvyks – juo bus geriau tautai ir valstybei. Mintis, kad faktiškai sugebėta prarasti valstybę, kol kas dar pernelyg neįprasta ir keista, tad daug kam nebus lengva tuo patikėti.
Bus nuoširdžiai norinčių, gal dar daugiau suinteresuotų, pavadinti ją absurdiška. Abejojantiems galima padėti nebent primenant tiesą, jog istorijoje žinoma ne viena žlugusi valstybė, sugebėjusi išsaugoti išorinį fasadą – formalius valstybingumo atributus. Ir Lietuva po 1940 m. birželio 15 vis dar turėjo „prezidentą“ V. Paleckio asmenyje, o per visą okupacijos laikotarpį veikė „LSSR Užsienio reikalų ministerija“ – tokia iškaba puikavosi jokios užsienio politikos nevykdžiusi, tik menamo valstybingumo dekoracija paversta nereikšminga įstaiga.
Apmąstant CŽV kalėjimų skandalo padarinius ir prasmę neįmanoma išvengti palyginimų ir analogijų su 1940 metais. Be abejo, pati mintis, jog dabartinis Seimas pasuko vadinamojo „liaudies seimo“ pramintu taku, gali pasirodyti absurdiška ir net šventvagiška. Tačiau norint suvokti šiuolaikinio pasaulio realijas naudinga keisti mąstymo būdą ir mokytis kitaip žvelgti į tikrovę.
O ji tokia, kad panaikinti kurios nors šalies valstybingumą įmanoma ir nesigriebiant atviros karinės jėgos. Tankus keičia kur kas subtilesnės priemonės. Čia kaip tik ir glūdi viena didžiausių Lietuvos problemų ir kartu pavojų jos nepriklausomybei: nėra nei mažiausių abejonių, kad daugybė šalies piliečių prireikus nesvyruodami net plikomis rankomis mėgintų pastoti kelią kokiai nors įsibrovusiai svetimai kariaunai, tačiau dėl pernelyg „paprasto“ požiūrio į tarptautinės politikos ir šalies saugumo reikalus jie gali net nepastebėti, kaip, vaizdžiai kalbant, iš jų panosės „nušvilpiama“ pati valstybė paliekant tik jos iškamšą.
Suprantama, istorija mechaniškai niekada nesikartoja. Tačiau tokie politinės istorijos įvykiai kaip valstybingumo praradimas turi tam tikrą atsikartojančią ir todėl atpažįstamą vidinę jų plėtotės logiką, kuri ir yra gelminio, arba struktūrinio, jų panašumo pagrindas. Tas panašumas nebūna tik atsitiktinis ir paviršutiniškas – čia aptariama analogija šią prielaidą tik patvirtina. 1940 metus su mūsų dienomis sieja virtinė panašybių.
Prieškario valstybingumo praradimo įžanga, pirmasis jo žingsnis ir jį pranašaujantis ženklas buvo Sovietų Sąjungos sukeltas propagandinis triukšmas dėl Lietuvoje neva buvusių slaptų belaisvių – tariamai „grobiamų“ sovietų karių. CŽV kalėjimų skandalas neabejotinai taip pat laikytinas savotišku informacinės agresijos prieš Lietuvos Respubliką aktu. Jį įvykdė išorės ir vidaus jėgos – ES parlamente ir Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje aktyviai reiškęsi Lietuvos ir užsienio piliečiai, taip pat šalyje veikiančios, tačiau nežinia, kam atstovaujančios ir tikrai ne mūsų valstybės interesais besirūpinančios žmogaus teisių gynėjų vaidmenį monopolizavusios tarptautinės agentūros.
Prieš septynis dešimtmečius Lietuvos valstybė ir jos valdžia taip ir neišdrįso ginti savo piliečių -- šaliai ištikimai tarnavusių pareigūnų. Todėl sutiko juos teisti pareikalavus grasinančiai svetimai jėgai. Šių dienų Seimas pasielgė lygiai taip pat – neturėdamas jokių įrodymų, kad CŽV sulaikymo centrai veikė, vis vien sugebėjo pareikalauti Generalinės prokuratūros tirti už tai neva atsakingų Lietuvos pareigūnų veiksmus, nors akivaizdu, kad taip pasielgti nebuvo nei mažiausio teisinio pagrindo.
Šitaip inicijuotas tyrimas, be abejo, subliukš kaip muilo burbulas. Įtariami pareigūnai jo net nepajus, užtat ši „iniciatyva„ gali skaudžiai atsirūgti niekuo dėtiems šalies piliečiams. Nuolatinės ir kryptingos propagandos įtikinti kalėjimų istorijos tikrumu ir nuoširdžiai palaikantys „apsivalymo nuo blogio“ vajų kai kurie tyrimo entuziastai taip naiviai džiūgauja dėl Seimo „principingumo“ ir „ryžtingumo“, kad kartais atrodo praradę nuovoką ir net nebesusimąsto, kokią pavojingą „dovaną“ visiems šalies piliečiams parengė jų atstovai.
Juk Seime vykusios Lietuvos kaltės ir kaltųjų paieškos, o ypač toks viešas valstybės kaltės išpažinimas, savaime tampa puikiu „moraliniu“ prieš bet kurį mūsų valstybės pilietį galinčių nukrypti teroristinių „atpildo išpuolių“ pateisinimu. Kitaip tariant, Seimas „pasirūpino“ valstybės piliečiais abejingai ir lengvabūdiškai paversdamas juos „teisėtais“ galimų teroristinių keršto akcijų taikiniais.
Prieškario okupantai ir jų statytiniai nesivaržė liaupsindami „naujos Lietuvos“ laukiantį šviesų komunistinio rytojaus rojų. Šiandien esame karštai įtikinėjami, kad juo greičiau šalis atsisakys užsienio politikos ir net suvereniteto, juo greičiau taps ES „auksine provincija“ ir atsidurs kitame – šįkart jau vakarietiškos gerovės ir klestėjimo rojuje.
Anos Lietuvos valstybės agonijos valandą radosi politikų, sugebėjusių piktintis, kad neskubama pasinaudoti proga atsikratyti A. Smetonos režimo ir atkurti demokratiją. Jiems niekuo nenusileidžia ir gal net juos pranoksta šiandieniniai kalėjimų skandalą padėję įžiebti ir kurstyti politikos veikėjai.
Savo veiksmus jie taip pat grindžia ir teisina būtinybe „stiprinti demokratijos pagrindus“ pašalinant iš valdžios valstybininkų klaną. Tačiau nematyti požymių, kad po skandalo šalyje demokratijos būtų padaugėję, todėl tokias šnekas belieka vertinti kaip bent jau ne mažesnio valdžios godulio priedangą.
Šis godulys pasirodė toks didelis, kad paskatino skandalo organizatorius ne tik ciniškai paminti savo šalies piliečių saugumą, bet ir suteikė įkvėpimo bei drąsos ant trokštamos valdžios altoriaus paaukoti net pačios valstybės suverenumą. Nežinia – gal šis klanas iš tiesų egzistavo ir buvo toks galingas ir baisus, kokį jį vaizduoja kalėjimų ieškotojų siekius remianti žiniasklaida.
Bet nebūtų nutikę nieko baisaus, jeigu „demokratijos gynėjai“ būtų luktelėję, kol skandalas aprims, ir tą pavojingąjį klaną būtų pašalinę ne gyvybinių ir ilgalaikių valstybės interesų kaina. Juk pašalinti „valstybininkus“ ir patiems susėsti į jų kėdes buvo galima ir nekuriant bei dirbtinai nepučiant taip smarkiai šaliai pakenkusio skandalo.
Mąstant apie septynių dešimtmečių senumo ir dabarties įvykius, kai kurie lyginimai byloja net ne šiandienos naudai. „Liaudies seimui“ priėmus valstybės nepriklausomybę sunaikinusius dokumentus, šalyje buvo gerai suprantama, kas įvyko, ir tvyrojo visuotinė nelaimės nuojauta. Net tarp išdavikų buvo tyliai besigėdijančių, o dauguma krašto gyventojų gedėjo ir piktinosi.
Sutikęs rengti CŽV kalėjimų reikalo tyrimą dabartinis Seimas savaime pasielgė antivalstybiškai. Tačiau dar blogiau, kad tautos atstovai ne tik nesigėdijo savo veiksmų, bet panašu, kad absoliuti jų dauguma net nepajėgė suvokti, ką daro. Pademonstruotas stulbinamas politinis analfabetizmas ir infantilizmas.
Kita vertus, tuo pernelyg stebėtis gal ir nederėtų. Atidžiau pagalvojus aiškėja, kad toks Seimo elgesys tėra jau anksčiau atliktų kitų panašių „žygdarbių“ nuoseklus ir logiškas tęsinys. Tereikia prisiminti, kad Lietuva yra turbūt vienintelė ES šalis, kurios parlamentas sugebėjo akimirksniu patvirtinti Lisabonos sutartį jos nesvarstęs ir faktiškai net neskaitęs. Be abejo, tokie „žygdarbiai“ yra iškalbingas rodiklis, kokias brandos „aukštumas“ yra pasiekęs Lietuvos politinio elito valstybinis mąstymas.
Pamąstymai Europos dienos proga,
Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui
