Tuo metu lietuvių kalba buvo labai gniaužiama. Tai puikiai iliustruoja pavyzdys, pateikiamas Adolfo Nezabitauskio knygoje apie J. Basanavičių, kad daraktoriaus akivaizdoje lietuviškai prabilęs mokinys ant kaklo turėjo užsikabinti metelingą (pažeminimo, pajuokos lentelė) ir nešioti ją iki kol kitas mokinys prabils lietuviškai, tuomet lentelė pereidavo jam. Vėliau J. Basanavičius mokslus tęsė Lukšių mokykloje, Šalių aps. Pabaigęs mokyklą, pradėjo lankyti Marijampolės gimnaziją, buvo labai vertinamas mokytojų, paskutiniais metais dažnai pavaduodavo susirgusius ar išvykusius mokytojus.
Baigus mokslus, tėvai norėjo, kad J. Basanavičius stotų į kunigų seminariją, tačiau jis, nepaklusdamas jų norams, įstojo į Maskvos universitetą, vėliau - į Varšuvos universitetą, medicinos fakultetą. Jį baigęs, 1879 – 1882 m. užsiiminėjo medicinine praktika Bulgarijoje. Vėliau persikraustė gyventi į Prahą, kur susipažino su Gabriele Eleonora Mohl; 1884 m. ją vedė.
Kartu su žmona grįžo į Bulgariją, kur gyveno iki 1904 m. J. Basanavičiaus gyvenime sukrečiančiu momentu tapo jo žmonos mirtis nuo džiovos 1889 m. Lietuvybė ir jos puoselėjimas J. Basanavičiui buvo labai svarbūs. Jau mokydamasis universitete domėjosi šalies istorija, tautosaka, archeologija. 1883 m., trumpai grįžes į Lietuvą, inicijavo pirmojo nelegalaus lietuviško laikraščio „Aušra“ leidybą, pats suredagavo pirmuosius jo numerius. Pirmojo numerio pratarmėje rašė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis“.
Per visą „Aušros“ leidybą jame išspausdino apie 70 straipsnių. 1904 m., pasikeitus padėčiai (buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas), J. Basanavičius grįžo į Lietuvą. Ėmė aktyviai reikštis Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 m. įkūrė Lietuvos mokslo draugiją ir jai vadovavo iki 1927 m. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Vienu iš svarbiausių įvykių J. Basanavičiaus gyvenime tapo 1918 m. vasario 16 d. Tarybos posėdis, kuriame, jam pirmininkaujant, paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. J. Basanavičius palaikė artimus ryšius su tų metų lietuvių inteligentais: Jonu Jablonskiu, Petru Vileišiu, Jonu Šliūpu, Mykolu Biržiška, Juozu Tumu - Vaižgantu ir daugeliu kitų.
Buvo labai gerbiamas tarp lietuvių. Vienas iš J. Basanavičiaus amžininkų Mykolas Krupavičius jį apibūdino kaip „didį tėvynės meilės mokytoją“. Simboliška, kad tautos patriarchas mirė vasario 16 - ąją, kuri buvo viena iš kertinių dienų jo gyvenime.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
