Kai ūkininkų, brolių Valūnų, paklausėme, ko palinkėtų savo tėvui, Balkūnų apylinkių šviesuoliui Bonifacui Valūnui, gegužės 2 dieną atšventusiam 82-ąjį gimtadienį, visi vienu balsu atitarė – sveikatos... ir sveikatos. Po pauzės Gintaras pridūrė: „Ir kad dar ilgai galėtų savo mašiniuką vairuoti. Įsidirbi laukuose, ir, žiūrėk, galulaukėje jau stovi jo automobilis, o pats tikrina tavo darbą.“
Su broliais Valūnais susitikome per patį pavasario darbymetį grūdininkams, valandai juos nutraukėme nuo javų tręšimo darbų, bet kai šnekučiavomės Sauliaus pirtukėje, nė vienas iš brolių netrypčiojo dėl nebaigtų darbų, neskubino pokalbio, nors mums atsisveikinus jie nuskubėjo prie žemės ūkio technikos ir įsikibę jos vairo laikysis iki trečios, o gal ketvirtos valandos nakties. „Gegužės diena metus maitina“, – viršvalandžius laukuose tarsi pateisins kažkuris. „Geras, bet ir griežtas“
Ką tik penkiasdešimtmetį atšventęs Saulius, keturiasdešimt penkerių Gintaras ir vyriausiasis, per šešiasdešimtmetį neseniai persiritęs Virginijus nuo ryto iki vakaro paskendę 350 hektarų žemės, kurios daugumą apima kviečiai ir rapsai. Ši žemė ne visa sava, dalis nuomojama. Visi trys ir eisena, ir stotu į tėvą panašūs, o ypač visus Bonifaco, kaip kaime kalbama, trupinius yra surinkęs Gintaras. Jaunėlis Arvydas, kuriam trisdešimt metų, daugiau mamos bruožų turi, bet, nors ir dirba Garliavoje (jis, kaip ir tėvas, – inžinierius mechanikas), ir jo visas laisvalaikis ištirpsta šeimos ūkyje. Vankiškiuose, kur savus namus turi Gintaras ir Saulius, kuriasi ir jo šeima – žmona ir penkių mėnesių sūnelis. Virginijus gyvena tėvų namuose Balkūnuose. „Geras, bet ir griežtas“, – taip apie tėvą atsiliepia visi sūnūs. – Vaikystėje rykštele iš mūsų blogybes vijo, bet be keiksmų. Nieko baisaus, juk ir mes kartais visko pridirbdavome: tai langą iškuldavome, tai dar kažkas nepasisekdavo. Į mūsų asmeninį gyvenimą jis nesikišo ir nesikiša, visomis marčiomis yra patenkintas. Vaikaičius labai myli, nors pats tik sūnus augino, moka elgtis ir su mergaitėmis. Visi jam yra svarbūs, nors jie jau ne prie žemės linksta, nebent jauniausias bus ūkininku. Tėvas gerbia mūsų šeimų privatumą, tačiau ūkio reikaluose patarimų dar nestokoja. Vis moko ir moko. Nekvailai moko, turi savo žodį, nors kartais to klausytis nuvargus jau nesinori“, – teigia sūnūs. Inteligentiško, šviesaus tėvo įvaizdis apylinkėse kartais juos pastato ir į ne visai patogią padėtį. Perkant alaus ar cigarečių, net ir ne sau, gyvenimo vidurkelį pasiekusių brolių pardavėjos, būna, paklausia: „Ar tu geri alų? Rūkai?“ Jie tuo nepiktnaudžiauja ir džiaugiasi, kad ir tėvo girto nėra matę, netekę jiems nei slapstytis, nei lauke nakvoti. Jis ne tik saviems – ir svetimiems yra geras, paslaugus. Visus užsukusius stengiasi pavaišinti ir eidamas į svečius bet ko nesineša. „Pastaruoju metu tėvukui dažniau tenka pas medikus lankytis, bet jis rengdamasis vizitui daugiau ne sava sveikata rūpinasi, o tuo, ką daktarui nunešti, ką duoti“, – sako sūnūs. Jie iki šiol mena išvykas su tėvu į mišką grybauti, ežerus – žuvauti. Visur stengėsi berniukus nuvežti. O svarbiausia, kad duodavo automobiliu, motociklu važinėti jau nuo trečios klasės. Bet nuo mažens ir prie darbo lenkė, nemažai gyvulių visuomet laikė, reikėjo daug šieno žiemai priruošti. Runkelių normos kolūkio laikais net ir specialistams buvo skiriamos. Paprastai tekdavo 24 kilometrinės vagos. Piktžolių niekas nenupurkšdavo, žoles prisieidavo patiems ravėti. Visi keturi prie technikos linkę
„Tėtis, kaip „Saulės“ kolūkio inžinierius mechanikas, laisvadienių neturėdavo. Paliksi mechanizatorius be priežiūros – darbai ims strigti. Per darbymečius, ir tada keliomis pamainomis triūsė. O ir mes nuo mažens ant geležų krūvos, kaip juokaujame, užaugome – visi keturi prie technikos linkę. Pakankamai įvairios technikos ir dabar turime, bet dar naujesnės žvalgomės. Kaip tie pijokai, kurie teigia, kad gėrė, geria ir dar dairosi, kur gauti“, – juokauja broliai, plušantys bendrame ūkyje. Marčios tikina negirdėjusios, kad tėvas konfliktuotų su vaikais ar šie tarpusavyje ko nepasidalytų, apsižodžiuotų. Per dvidešimt metų giminėje, į kurią jos prieš tiek laiko atėjo, vyravo darna, supratimas, ir, reikia manyti, taip bus ir toliau. Tėvo dienos proga uošviui padėkoja ir už dorai joms užaugintus vyrus, padorius, atjaučius, šeimininkiškus, gerus tėčio pavyzdžius saviems vaikams. Ūkininkaujančių sūnų dar klausiame, kokį derlių pranašauja tėtis. „Vidutinį, lietuvišką“, – atitaria jau ir savos patirties nemažai sukaupę ūkininkai Valūnai, kurie sekmadienį tikrai ras laiko gėlėmis pasveikinti tėvą Tėvo dienos proga. Tą jie su savo šeimomis daro jau nebe pirmus metus, nes yra įsitikinę, kad vyrai, kaip ir moterys, nori dėmesio ir padėkos, sveikinimo nuo savo vaikų. Bonifacui Valūnui, nuolatiniam „Alytaus naujienų“ skaitytojui, sveikinimų skiriame ir mes, juk ir jis niekada nepraleidžia progos mūsų pasveikinti sulaukus profesinės šventės ar laimėjus kūrybinį konkursą. Mes, kaip ir sūnūs su šeimomis, Jums linkime sveikatos.
