Labai atidžiai perskaičiau kolegos Tomo Čyvo pastabas („G. Stanišauskai, o kaip turi būti?“, http://www.balsas.lt/naujiena/734594/g-stanisauskai-o-kaip-turi-buti), nukreiptas į ankstesnį mano komentarą („Tėveliai, nurimkite. Vaikų skriausti negalima“, http://www.balsas.lt/naujiena/733253/teveliai-nurimkite-vaiku-skriausti-negalima), kuriame pateikiau įžvalgas į vykstančią diskusiją apie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas. Dėl jų taip diskutuojama, jog atrodytų, kad pataisas pateikusios Seimo narės Ona Valiukevičiūtė ir Rimantė Šalaševičiūtė greitai bus sudegintos ant laužo kaip Salemo raganos. Pakuroms, žinoma, tiks jau minėtos pataisos ir Seimo moterys degs ugnimi, kuria visi draugiškai mėgausimės, sykiu pasišildydami ir rankas. Bet tiesa, mano požiūriu, kur kas paprastesnė. Parlamentarės jau pasiekė savo. Jos neišlenda iš laikraščių puslapių ir televizijos ekranų, dalija komentarus į kairę ir į dešinę, o jūs, brangieji tėveliai, toliau piktinkitės. Įstatymo pataisos, mano galva, pusiau luptos, pusiau skustos. Apie tai jau rašiau, todėl nesikartokime. Tačiau kaip bebūtų, mieliau joms pritariu nei nepritariu. Pritariu iš principo. Iš įsitikinimo, kad turi keistis požiūris į vaikų auklėjimą. Keistis iš esmės.
Jei tėvelis T. Čyvas atidžiai perskaitė tekstą, tai jame išties nerado jokių receptų, kaip, vadovaujantis pataisomis (jei jos bus priimtos), sudrausminti vaiką neimti degtukų arba paliepti jam (nesukeliant „emocinio smurto“) susitvarkyti kambarį, kai tėvai vėlų vakarą grįžo iš vakarėlio. Pradėkime nuo to, kad mažamečių vaikų, mielas T. Čyvai, apskritai palikti vienų negalima. O kaip vaikus auklėti net neaprėkiant jų, šito manęs neklauskite. Nežinau, ir tiek, todėl ir parašiau, kad šis klausimas yra „aukso vertės“.
Niekada nelaikiau savęs geru tėvu, nors turiu du sūnus. Vieną jų (jau devyniolikmetį) neseniai antrą kartą per jo devyniolika metų apšaukiau už prastus pažymius 12-oje klasėje. Ir žinote, gerbiamas T. Čyvai, kitą rytą vos jam prabudus, atsisėdau ant lovos krašto ir atsiprašiau, nes pasvarsčiau, kad perlenkiau lazdą. Mat tiesiog nežinojau, kaip kitaip prisibelsti iki jo širdies, tačiau tuo riksmu parodžiau daugiau savo silpnumą ir nesugebėjimą paaiškinti vaikui, kodėl jis turi mokytis geriau. Tai buvo mano asmeninė tragedija, kuri susikristalizavo tame riksme. Būtent tai laikau „emociniu smurtu“, kurio paaiškinimo jūs, gerbiamas T. Čyvai, neaptikote įstatymo pataisose. To paaiškinimo ir aš neaptikau, bet protu ir širdimi suvokiu, kas tai yra. Norėčiau tikėti Seimo narėmis, kad išsamesni paaiškinimai bus įtvirtinti poįstatyminiuose aktuose ir tvarkose bei taisyklėse, kurios neišvengiamai lydi visus įstatymus.
Kitas argumentas, kodėl įstatymo pataisas vertinu daugiau teigiamai nei neigiamai, yra tas, jog net statistika rodo, kad su mūsų vaikais (o gal su tėvais) yra kažkas negerai. Kartu su Suomija ir Naujaja Zelandija esame pirmaujančios šalys pasaulyje pagal vaikų savižudybių skaičių. Lietuvoje kasmet nusižudo 30–40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Specialistai įvardija net priežastis, teigdami, kad bandžiusieji žudytis labai nepasitiki savimi, išgyvendavo liūdesį, neviltį, patirdavo smurtą, jausdavosi vieniši ir izoliuoti, piktnaudžiaudavo alkoholiu arba narkotikais. Bet esminis dalykas – besižudžiusieji dažniausiai nenorėdavo numirti. Mūsų vaikai tiesiog nelaimingi, ir tiek.
Išties, gerbiamas T. Čyvai, suprantu jūsų rūpestį, kad po įstatymo pataisų įtvirtinimo bet kurią akimirką ir pas bet ką gali pasibelsti į duris policininkas ir atimti vaikus. Vien todėl rašiau, kad turi būti įtvirtintas labai aiškus „paėmimo ir sugrąžinimo“ mechanizmas – kaip, kas ir už ką. Valdininkai, beje, irgi nėra kažkokie mutantai. Jie taip pat turi vaikų, juos myli ir jais rūpinasi ne mažiau stropiai, nei bet kuris kitas „ne valdininkas“. Tas pats valdininkas savo namuose irgi pirmiausia yra tėtis arba mama, kuriam lygiai taip pat galiotų įstatymas, kaip ir bet kuriam kitam Lietuvos piliečiui.
Dar kiti teigia, kad štai Lietuvoje plinta juvenalinė justicija. Vaikai esą greitai bus atiminėjami, jais bus prekiaujama nelyginant kriaušėmis. Galbūt. Neneigiu šito. Vien todėl manau, kad reikia sudėti saugiklius. Kad vaiko gerove nebūtų prisidengiama siekiant paprasčiausios finansinės naudos. Kad vaiko gerovė netaptų priedanga pateisinant savo gyvenimo būdą lesbietėms, gėjams, transvestitams ir panašiems sodomitams (teatleidžia man jie), apie kuriuos mano pozicija nepasikeis iki gyvenimo pabaigos. Bet, mielas T. Čyvai, tokių žmonių visada buvo ir bus. Jie niekur neišnyks, nes gyvenimas žavus savo įvairove. Vis dėlto to sterilumo nepasieksime jokiais įstatymais. Visada atsiras žmonių, kurie mėgins įstatymus apeiti, pasinaudodami gudrumu, pažintimis ar dar velniai žino kuo. Tačiau esminis dalykas, kuris nekeičia mano pozicijos pataisų atžvilgiu (kurioms, kaip sakiau, iš esmės pritariu), vaikai turi augti mažiau represinėje ir smurtaujančioje (tiek fiziškai, tiek emociškai) atmosferoje. Kaip kitaip, jei ne naujomis įstatymo normomis tą atmosferą sukursime? Geresne ekonomika? Didesniais atlyginimais? Mano galva, reikia pradėti nuo vaikų, o ne nuo atominių elektrinių arba valdovų rūmų. Gal tada, kai didesnė dalis vaikų užaugs be diržo, niukstelėjimų ir riksmų, kai daugiau nebegirdėsiu iš kaimyno neretai atsklindančius riksmus, nukreiptus į vaiką, Lietuvoje susikurs pakantesnė, šiltesnė visuomenė, gebanti pasirūpinti kitu ir priimanti mums visiems geresnius įstatymus. Šiuo atveju diskusiją galima būtų tęsti iki begalybės, bet nuo kažko pradėti, gerbiamas Tomai, vis dėlto reikia.
Vienas medicinos profesorius neseniai pasakė, mano galva, puikią mintį apie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas. Jis irgi pasakė, kad pataisos nėra idealios: „Tačiau, kai vaistais gydome pavojingomis ligomis sergančius pacientus ir tas vaistas iš 1000 žmonių padeda 999, o vienu atveju dėl neaiškių priežasčių vienas pacientas miršta, niekas juk nesako, kad vaistas yra blogas, nes jis išgydo absoliučiai didžiąją dalį pacientų.“
