Europos Sąjungoje (ES) vėl pagausėjo šurmulio. Diskutuojama ūkinės veiklos laisvės ir jos reguliavimo (apribojimo) klausimu.
Europos komisijos narys, atsakingas už energetiką, latvis Andris Piebalgas kaunasi su Vokietijos ir Prancūzijos politikais, siekdamas įtikinti juos elektros ir dujų rinkų liberalizavimo būtinumu.
Pats liberalizavimas teisine prasme jau baigtas – nuo šių metų liepos 1 d. visoje ES ne tik verslo įmonės, bet ir namų ūkiai gali rinktis elektros ir dujų tiekėją, o šie turi teisę gauti galimybę naudotis atitinkamais tinklais, kam jie (Sąjungoje) bepriklausytų. Praktiškai dar toli iki to, nes daugelis ES šalių taip ir neįstengė priimti reikalingų poįstatyminių aktų (nekalbant jau apie tas, kurios neturi jokių alternatyvių tiekėjų).
Bet A.Piebalgas eina toliau – liberalizavimas bus ne visiškas, jei elektros ir dujų gamybos ar importo bendrovės išsaugos savo rankose ir perdavimo tinklus. Gamyba ir perdavimas turi būti atskirti (perduoti kitam savininkui ar bent kitam operatoriui) – kad galimi nauji elektros ir dujų tiekėjai neturėtų kliūčių teikti tą patį produktą ir konkuruoti su senbuviais. Tik tada palaisvinta rinka neš naudą kiekvienam eiliniam vartotojui.
Ne, sako vokiečių ir prancūzų politikai ir jų energetikos gigantų vadovai - tiek nacionalinio saugumo (galimybė greitai reaguoti į pakitusią situaciją), tiek socialinės politikos (kainų priežiūra ir santykinis stabilumas, subsidijos) interesai reikalauja išsaugoti integruotą elektros ir dujų gamybą (importą) bei perdavimą užtikrinančias didžiąsias nacionalines bendroves. Bet kokia laisvė užsienio gigantams veržtis į nacionalines energetikos sistemas gresia stabilumo ir kontrolės praradimu, žeidžia valstybės ir vartotojų interesus.
Tai liberalizuoti iki galo ar kitaip?
Atsakymą duoda vadinamoji geriausios alternatyvos teorija. Ji sako, kad jei ten, kur nori pasiekti patį geriausią įmanomą rezultatą, negalima įgyvendinti visų būtinų sąlygų, tai tam subjektui įmanomų sąlygų įgyvendinimas negarantuoja antro geriausio rezultato (geriausios alternatyvos).
Kitaip tariant, teorija sako, kad Piebalgas rizikuoja: energetikos rinkų visiškas liberalizavimas, kai dalis rimtų tiekėjų yra valstybėse, liberalizavimą pamininčių tik dėl politinio korektiškumo ar seniau išmoktos demagogijos, gali atnešti daug mažiau naudos nei tikimasi.
Bet Piebalgas ir jo patarėjai tai puikiai žino. Todėl santykiuose su tokiais tiekėjais (pirmoji tarp jų yra Rusija, o tiksliau – tos valstybės kontroliuojama Gazpromo monopolija) liberalizmo, sako jie, bus tiek, kiek jo įgyvendins antra pusė.
Gazpromo (taip pat naftos bendrovės „Lukoil“ ir pan.) planai laisvai pirkti ar kitaip įsikurti ES valstybių perdavimo ir paskirstymo tinkluose bus įmanomi tik jei ES bendrovės galės taip pat laisvai įsigyti rusų bendrovių, valdančių naftos, dujų ir elektros
perdavimo bei paskirstymo tinklus, akcijas ar jas pačias.
Tačiau bėda dar ir ta, kad nepakankamas liberalizavimas skatina atskirų ES šalių vyriausybių iniciatyvas spręsti energetikos problemas savarankiškai. Tai parodė, Italijos, Vengrijos, Graikijos, Prancūzijos bendrovių sandoriai (arba preliminarūs susitarimai) su Gazpromu bei Rusijos naftos bendrovėmis.
Tokiu atveju bendros ES energetikos politikos formavimas ir įgyvendinimas darytųsi ilgų metų reikalu, ją tiesiog prislėgtų virtinės posėdžių ir kalnai protokolų.
Yra ir dar gilesnės priežastys, dėl kurių abejojama. Europiečiams laisvos rinkos sistema – tai sudėtingas, priežiūros ir reguliavimo reikalaujantis dalykas.
Liepos ir rugsėjo mėnesiais viena JAV viešosios nuomonės tyrimo bendrovė apklausė beveik pusseptinto tūkstančio žmonių penkiose didžiausiose Europos (ES) valstybėse ir JAV parodė, tiesiai paklausdama, ką šie galvoja apie ekonominę sistemą (jos rezultatus paskelbė „Financial Times“).
Ar manote, kad laisvos rinkos, t.y. kapitalistinė ekonomika yra geriausia ekonominė sistema? - pasiteiravo klausėjai Britanijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje ir JAV.
„Taip“, atsakė daugmaž pusė žmonių Vokietijoje, Ispanijoje ir JAV, ir tik kiek daugiau nei trečdalis Britanijoje (!), Prancūzijoje ir Italijoje.
Ir ta ekonominė sistema turi būti tokia kaip JAV? - toliau klausė tyrėjai. Ne, jokiu būdu – tiesiog choru atsakė visi be išimties europiečiai, pirmiausia prancūzai ir vokiečiai (apie 80 proc.). Net amerikiečiai pasidalijo – maždaug 30 proc. pasisakė, kad Europos ekonomika turėtų būti labiau panaši į JAV ir tiek pat – kad neturėtų to siekti (40 proc. liko be nuomonės).
Tyrėjai, it įtardami europiečius vėl beužsikrečiant valstybinio socializmo virusu, pasitikslino: ar laisva konkurencija turi būti vienas iš ES tikslų? Taip, žinoma, patvirtino daugelis europiečių – 81 proc. italų, 69 proc. vokiečių ir 61 proc. ispanų. Taip, jau tik silpnu balsu pritarė britai (tik 47 proc.) ir, kas užvis keisčiausia, tik 42 proc. amerikiečių.
Taigi, europiečiai tikrai už laisvą konkurenciją, t.y. rinkos ekonomiką, bet – lygiai kaip ir jiems blogo nelinkintys amerikiečiai – anaiptol ne už nežabotą rinkos jėgų laisvę.
Žmonės dar neturėjo ir, veikiausiai, neturės idealių sąlygų savo puikiesiems teoriniams modeliams įgyvendinti. Tai reiškia, kad ir rinkdamiesi ekonominę sistemą savo gyvenimui ir veiklai, darysime tai neoptimaliomis sąlygomis. Vadinasi, „geriausios alternatyvos“ teorija, kokia nedaili – kaip modelis – ji bebūtų, liks mums reikalingiausia.
