Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nutarus, jog ir mirus kaltinamajam teismas gali toliau nagrinėti jo bylą, tokių procesų teismuose daugėja. Atrodo, kad po mirties gali būti teisiamas ne tik Andrius Ūsas, bet ir Drąsius Kedys. Tokių bylų būta ir anksčiau.
D. Kedžio pusseserė advokatė Sonata Žukauskienė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui apskundė prokurorų nutarimą, kad mirus D. Kedžiui ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, nors atseit esama pakankamai įrodymų, jog būtent jis nušovė teisėją Joną Furmanavičių bei Violetą Naruševičienę. Oficialūs įtarimai D. Kedžiui nebuvo pareikšti, mat jis iškart po žudynių dingo. Teismas nusprendė, jog prokuratūra turėjo arba nutraukti tyrimą D. Kedžio atžvilgiu nedetalizuodama jo kaltės ir nevertindama surinktų įrodymų, arba surašyti kaltinamąjį aktą ir perduoti jį teismui.
Generalinė prokuratūra aukštesniojo teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo nutartį.
Prokurorai mano, kad apylinkės teismo nutartis panaikinti prokurorų nutarimus yra nepagrįsta ir naikintina. Jų nuomone, apylinkės teismas nenurodė, kaip galėtų toliau vykti procesas ir kaip turi būti surašomas kaltinamasis aktas mirusiojo įtariamojo atžvilgiu. Tokios proceso tvarkos ir formos nenumato Baudžiamojo proceso kodeksas.
„Ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis vertinti prokurorus įpareigoja Baudžiamojo proceso kodeksas. Kad byloje buvo duomenų, leidžiančių manyti, jog D. Kedys galėjo padaryti įtarime nurodytas nusikalstamas veikas, yra konstatavę ne tik prokurorai, tačiau ir tas pats Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas, dar 2009 metų spalio 7 dieną D. Kedžiui paskyręs kardomąją priemonę – suėmimą. Ši kardomoji priemonė įtariamajam gali būti paskirta tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką“, – pranešime spaudai rašo Generalinė prokuratūra.
Na o Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas tokią nutartį priėmė remdamasis Aukščiausiojo Teismo teisėjų nutartimi, kuri suformavo precedentą visiems teismams. Prokurorai mėgino įrodyti, kad mirus kaltinamajam byla turi būti nutraukiama, o ją tęsti reabilitaciniais pagrindais įmanoma tik kai tas asmuo jau gavęs apkaltinamąjį nuosprendį. Aukščiausiasis Teismas su tuo nesutiko.
Plenarinė Aukščiausiojo Teismo teisėjų sesija savo nutartyje išdėstė, jog baudžiamojo proceso tęsimas, tikrinant mirusiam asmeniui pareikštų kaltinimų pagrįstumą, savaime nereiškia, kad pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, o kaltinamojo mirtis neužkerta kelio teisingumui įgyvendinti baudžiamojoje byloje. Tiesa, 4 iš 15 Aukščiausiojo Teismo teisėjų palaikė prokuratūros poziciją ir pareiškė atskirąją nuomonę – anot jų, mirus kaltinamajam negali būti tinkamai patikrintas kaltinimo pagrįstumas, be to, kaltinamasis nebegali pareikšti savo pozicijos, įgyvendinti savo teisių ir apsiginti.
Kai Aukščiausiasis Teismas priėmė šią nutartį, ja tąkart buvo patenkintos abi šalys – ir A. Ūso našlė Guoda, kuri teisme tikisi reabilituoti neva apšmeižtą vyrą, ir D. Kedžio sesuo Neringa Venckienė su artimaisiais, kurie įsitikinę, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad A. Ūsas neva buvęs pedofilas, skriaudęs D. Kedžio dukrelę ir už tai turįs būti nuteistas ir po mirties.
Džiaugiasi ne visi
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi džiaugiasi tik D. Kedžio artimieji, teigiantys, jog prokurorų surinktų įrodymų, kad būtent jų giminaitis nušovė du žmones, tikrai nepakanka tam, kad būtų galima paskelbti jį žudiku. „Tik teismas gali nuspręsti, ar žmogus kaltas, o ne prokurorai“, – sako pusbrolį reabilituoti ir jam mestus kaltinimus paneigti siekianti advokatė S. Žukauskienė. – Mano tikslas ir buvo toks, kad būtų panaikinti kaltinimai D. Kedžiui, nes prokurorai nuspręsti jo kaltumo tiesiog negalėjo, tad teismo sprendimas, nors ir nenustebino, bet nudžiugino“.
Advokatė pabrėžė, jog, atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarimą dėl bylos tęsimo kaltinamajam žuvus, galima teigti, kad greičiausiai ikiteisminis tyrimas dėl D. Kedžio neturės būti baigiamas kaltinamuoju aktu ir perduodamas į teismą. „A. Ūsas jau buvo apklaustas, jo byla buvo teisme, tad ji ir turi būti nagrinėjama. O D. Kedžiui jokie įtarimai nebuvo pareikšti, tad, remdamasi Aukščiausiuoju Teismu, manau, kad jo byla ir neprivalės būti nagrinėjama teisme. Tyrimas, be abejo, turėjo būti nutrauktas nesvarstant jo kaltumo“, – sakė S. Žukauskienė.
Savo ruožtu buvusios D. Kedžio sugyventinės Laimutės Stankūnaitės artimieji piktinasi, jog atseit nenorima pripažinti akivaizdžios tiesos ir siekiant D. Kedžio teismo tiesiog mėginama kabintis už šiaudo, mat nesą jokio pagrindo jį išteisinti.
Vadinamąją Kauno pedofilijos bylą, kurią sudaro 18 tomų, teismas atvers balandžio 5-ąją. Dėl D.Kedžio bylos vėl prasidėjo ginčai, tad dabar tenka laukti ką dėl apylinkės teismo nutarties nuspręs aukštesnis teismas.
Byla jau archyve
Na o kauniečio Dariaus Čekalino nei nuteisti, nei reabilituoti netrokšta nei prokuratūra, nei artimieji, tad po jo nužudymo Lietuvos apeliacinis teismas nutraukė baudžiamąją bylą, kurioje D. Čekalinas buvo teisiamas už Artūro Pakašiaus nužudymą. Teismas pabrėžė, jog kadangi artimieji nepareiškė noro, kad byla toliau būtų nagrinėjama reabilitaciniais pagrindais, dabar, žuvus kaltinamajam, procesas nutraukiamas.
Primename, jog D. Čekalinas Kauno apygardos teismo jau buvo nuteistas – už tai, kad iš teisėtai laikomo ginklo 2006 metais nušovė A. Pakašių, 2009 metais D. Čekalinui buvo skirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė. Šį nuosprendį D. Čekalinas apskundė, o kol jį nagrinėjo Apeliacinis teismas, pats žuvo pakirstas kulkų, taip ir nesulaukęs kito nuosprendžio. A. Pakašiaus artimųjų pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, o nutrauktoji byla padėta į archyvus.
Išteisino po mirties
Kaunietė Aldona Gramauskienė, kurios pastangomis jos vyras buvo išteisintas jau po mirties, ilgus metus varstė teismų duris dar ir siekdama prisiteisti bent moralinę žalą. Vietoje prašyto milijono jai ir dukrai Vilniaus apygardos teismas prieš keletą mėnesių atseikėjo 50 000 tūkstančių.
A. Gramauskienės vyras Jonas Gramauskas už grotų atsidūrė po to, kai 1996 metų spalio mėnesį į policiją kreipėsi užpultos ir apiplėštos kaunietės. Jos tikino, kad nukentėjo nuo taksisto ir jo draugo. Moterys buvo įsidėmėjusios tris užpuolikų automobilio numerius, o pastarieji sutapo su J. Gramausko vairuojamo taksi numeriais. Nukentėjėlės per policijos komisariate surengtą akistatą patvirtino, kad jų užpuolikas esąs būtent J. Gramauskas.
Prokurorams ir teisėjams to užteko, kad 1999 metų balandžio mėnesį J. Gramauskas būtų nubaustas 4 metų laisvės atėmimo bausme.
Praėjus vos keletui mėnesių, iš tuometinės Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos į Lukiškių kalėjimą atvežtas J. Gramauskas mirė kameroje. Mirties liudijime medikai nurodė, kad mirtis ištiko dėl išeminės širdies ligos.
J. Gramausko našlė nutarė įrodyti, kad jis buvo nekaltai pasodintas už grotų. Našlės samdyti advokatai pasiekė, kad vyro bylą persvarstytų Kauno apygardos teismas. Šis panaikino ankstesnį apylinkės teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo tirti Kauno apylinkės prokuratūrai. Šį teismo sprendimą A. Gramauskienė apskundė ir pasiekė, kad jos sutuoktinio byla būtų dar kartą atidžiai peržiūrėta būtent Generalinės prokuratūros prokurorų.
Praėjus keleriems metams, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo departamento vadovas Algimantas Kliunka pripažino, kad jo kolegos Kaune bylą vedė labai aplaidžiai, ir Generalinė prokuratūra bylą nutraukė.
Sprendimo nesulaukia
Vilniaus apskrities mokesčių policijos komisaro Mindaugo Silickio, kaltinto dalyvavimu nusikalstamame susivienijime ir kontrabanda stambiu mastu, našlė Jurgita Silickienė vis dar laukia Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo. Jam moteris pasiskundė, kad valstybė neva neapsaugojusi M. Silickio nuo savižudybės – jis kameroje pasikorė taip ir nesulaukęs nuosprendžio. Be to, po M. Silickio mirties ne tik nebuvo nutrauktas baudžiamasis procesas, bet dar buvo ir areštuota didelė dalis šeimos turto, kuris, kaip nusprendė teismas, buvo įgytas neteisėtu būdu.
2009 metais EŽTT savo nutarimu dėl ieškinio priimtinumo atmetė beveik visus J. Silickienės kaltinimus Lietuvai, o nagrinėti pasiliko tik turto konfiskavimo teisėtumo klausimą. Dėl pastarojo sprendimas nepriimtas iki šiol.
„Tai sudėtingas atvejis. EŽTT labai retai atskirai sprendžia ieškinio priimtinumo ir esmės klausimus – dažniausiai abu klausimai sprendžiami kartu. Kadangi šioje byloje jie buvo išskirti, sprendimo priėmimas užtruko dar ilgiau, ir sunku prognozuoti, kada byla pagaliau bus išnagrinėta“, – informavo Lietuvos Vyriausybės atstovė EŽT teisme Elvyra Baltutytė.
M. Silickis buvo kaltinamas tuo, kad 1999 metais subūrė 7 asmenų nusikalstamą susivienijimą, kurio nariai per Lietuvos sieną, išvengdami muitinės kontrolės, stambiu mastu gabeno spiritą, degtinę ir cigaretes. Sunkiais ekonominiais nusikaltimais apkaltintas M. Silickis pasikorė Lukiškių tardymo izoliatoriaus vienutėje po to, kai jį aplankęs medikas išėjo pasiimti vaistų.
Nusižudžiusiojo M. Silickio baudžiamoji byla artimųjų pageidavimu nagrinėta reabilitacijos pagrindu, siekiant nustatyti, ar jis apkaltintas pagrįstai. Kaltinamojo motina Janina Silickienė tikino, kad jos sūnus buvęs apšmeižtas parodymus davusių liudytojų, tad privaląs būti reabilituotas. Po kurio laiko ir M. Silickio motina, ir našlė nusprendė savo prašymą atsiimti. Tačiau teismas nepatenkino to prašymo ir bylą nagrinėjo toliau. Įvertinęs visus įrodymus, apklausęs ne vieną liudytoją, teismas pripažino, kad reabilituoti nėra pagrindo – M. Silickio dalyvavimas kontrabandos veikloje yra neabejotinas. 2004 metų sausio pabaigoje teismas baudžiamąjį procesą nutraukė, o iš M. Silickio našlės bei motinos konfiskavo nemažą dalį neteisėtai įgyto turto.
KOMENTARAS:
Marijus Velička, advokatas:
Lietuvos baudžiamojojo proceso kodekse numatyta, jog asmeniui mirus baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o jei yra pradėtas, tai turi būti nutrauktas – išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Nekaltumo prezumpcija nustato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Taigi šio straipsnio taikymas įmanomas tik tada, kai asmuo mirė jau įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Jeigu apkaltinamojo nuosprendžio nėra (jei asmuo mirė iki nuosprendžio paskelbimo ir įsiteisėjimo), tai asmuo yra nekaltas ir neteistas, todėl nėra tikslo reabilituoti jo gero vardo.
Taigi mirus kaltinamajam teismas tokioje situacijoje turėtų nutraukti bylą, nes kitoks sprendimas pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.
Vis dėlto pabrėžtina, jog Aukščiausiasis Teismas suformavo poziciją, kad baudžiamasis procesas yra įmanomas po kaltinamojo mirties siekiant reabilituoti jo gerą vardą. Ši Aukščiausiojo Teismo pozicija yra kontroversiška, kadangi, kaip minėta, kaltinamas asmuo nėra nuteistas – taigi yra nekaltas, todėl nėra ką reabilituoti.
Mirus kaltinamajam, tęsiant baudžiamąjį procesą toliau, negali ir nebus tinkamai užtikrintos kaltinamojo teisės – teisingas bylos faktinių aplinkybių nustatymas būtų apsunkintas arba visai neįmanomas.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog nebetęsiant proceso po kaltinamojo mirties nukenčia nukentėjusiojo interesai, nes mirus kaltinamajam baudžiamasis procesas nutraukiamas, o kartu nutraukiamas ir žalos atlyginimo klausimas. Kaip tik taip atsitiko Kauno apygardos teismo jau už nužudymą nuteisto ir aukos artimiesiems daugiau kaip 100 000 litų įpareigoto atlyginti kauniečio byloje. Bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, jis pats buvo nužudytas. Kadangi niekas – nei artimieji, nei prokurorai – nepageidavo bylos tęsti, ji buvo nutraukta, o civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
