Visuomenės grupės, kurios mėgina pabrėžti savo išskirtinumą ir ypatingą statusą, neretai griebiasi nuo visų kitų atsiribojančios retorikos. „Bolševikas neturi tėvynės“, – sakė Vladimiras Leninas. „Teisininkas tarnauja paragrafui“, - mėgsta kartoti mūsų teisingumo prievaizdai. Įtarti, kad bolševikas gali būti rusas arba ukrainietis – mirtinas įžeidimas. Reikalauti logikos ir nuoseklumo iš mūsų teisės tarnų – irgi baisus akibrokštas ir nepagarba.
Dar visai neseniai internete galėjai pasiskaityti kai kurių piktdžiugiavimų,:esą štai kokie draugai tie jankiai – neatiduoda Gintaro Petriko. Atidavė. Prieš tai maloningai palaikę kalėjime kelis metus ir išvadavę Lietuvos mokesčių mokėtojus nuo priedermės jį ten išlaikyti.
Į Lietuvą po 7 metų paieškų grąžintas lyg ir labiausiai ieškomas ekonominis nusikaltėlis, o viskas įdomu tik žurnalistams ir dar kokiam nors Kauno Holdingo kompanijos indėlininkui. Politikai nesako teisėsaugą giriančių kalbų ir nemėgina afišuoti savęs bei savo nuopelnų. Priešingai – pašnekinti valdžios atstovai nieko nekomentuoja ir labai greit susinervina. Teismai gūžčioja pečiais, o prokurorai, pagal jų pasisakymus, atrodo taip, lyg jiems tiesiog kas būtų užkrovęs nereikalingą papildomą rūpestį.
Lygiai taip pat – puse lūpų ir be jokio patoso į laisvę paleistas Algirdas Petrusevičius. Jis būtų sėdėjęs ir toliau, jei baudžiamieji teismai veiktų tik dviem pakopomis, kaip ir administraciniai. Pastarieji jau seniai panašūs į valdžios institucijų priemonę „nusodinti“ nepatenkintus išsišokėlius taip, kad jie nebeturėtų kam pasiskųsti. Laimei, yra kitaip. Aukščiausias Teismas ėmė ir pastebėjo smulkmeną – žmogų į kalėjimą uždaręs teisėjas nebeturėjo įgaliojimų teisėjauti.
A. Petrusevičiaus atvejis įdomus dviem aspektais. Be jokio didelio sielvarto ir baimės laisvėn paleidžiamas žmogus, kurį Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė prezidentui ir Valstybės gynimo tarybai pristatė kaip lietuviškąjį bin Ladeną, sėdintį spalvingos schemos viduryje ir telkiantį baisiems teroro aktams Lietuvos politikus ir kariškius. Juk tik skubėjimu ir nuoširdžiu noru pažaboti „dešiniųjų fundamentalistų kruviną grėsmę“ galima paaiškinti, kad tam tiko ir teisėjas su pasibaigusiais įgaliojimais. Nekalbant apie šią „amžiaus bylą“ lydėjusį propagandinį srautą.
Ir štai – baisusis senolis su viena ranka vėl laisvėje, o prokurorai tik truktelėjo pečiais: „nežinojom, kad tie įgaliojimai pasibaigę.“ Variantai du: arba Lietuvai A. Petrusevičius nekelia tokios grėsmės, apie kurią tiek trimituota, arba prokurorai jau patys užverbuoti į „dešiniųjų teroristų tinklą“ ir į Tėvynei gresiantį teroro aktų protrūkį žvelgia pro pirštus. Politikai ir žiniasklaida, anksčiau džiūgavę, kad sulaikyta tokia pavojinga persona, dabar irgi numojo ranka. Perspėjimų apie visuomenei vėl gresiantį pavojų neišgirdome, nors anksčiau, tiek buvęs VSD šefas, tiek jo politiniai užtarėjai gyrėsi jį likvidavę.
Dar įdomiau, kad pats faktas, jog neįgalioti teisėjai gali sodinti į kalėjimą, o gal ir iš jo paleisti – nieko nesujaudino ir nesuglumino. Nepaisant to, kad byla lyg ir rezonansinė, tiek teisėjų priežiūros institucijos, tiek Seimas, tiek prezidentas turi milijoną svarbesnių rūpesčių. Pats teisėjas tikriausiai irgi buvo tai pamiršęs? Ar darė tai vedamas kilnaus siekio – užkirsti kelią terorui?
Skirtingas uolumo mastas ir požiūris į darbą dar labiau išryškėja, kai matome Baltarusijoje žuvusio VSD pareigūno mirties tyrimo peripetijas. Kitaip nei anksčiau buvo A. Petrusevičiaus atveju, čia matėme norą padaryti viską, kad nereikėtų daryti nieko. Atnaujinti tyrimą, kurio eiga ir rezultatai visuomenėje kėlė vien nepasitikėjimą ir apmaudą, privertė tik teismas, o ir dabar neaišku, kiek toli bus ryžtasi pažengti.
Galima kiek nori kaltinti visuomenę žemu teisinio išprusimo lygiu, paragrafų neišmanymu. Tik vargu ar galima teigti, jog tai vienintelė priežastis, sąlygojanti menką pasitikėjimą teisėsauga. Net paprasčiausia valstietiška logika ir sveikas humoro jausmas tam būtų nemenkos kliūtys.
