,,Tiesiog tokie yra įstatymai ir teisėjas vadovavosi grynai teoriniais apibrėžimais. Na, o sveikas protas sako, kad tai yra diskriminacija. Nes ši knyga yra vos ne vienintelė Lietuvoje, kurią nustota platinti būtent dėl dviejų pasakų knygoje, ir ta išvada kilo būtent dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos rekomendacijos, o vertinę ekspertai, Žurnalistų etikos tarnybos, netgi nebuvo literatūros specialistai, jie - teisės specialistai. Manau, kad pasakų knygą turėtų vertinti literatūros ir vaikų literatūros specialistai", - teismo sprendimą komentavo knygos autorė Neringa Mikalauskienė.
Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė po teismo sprendimo sakė: ,,Įvertinsime sprendimą, kai perskaitysime raštu. O praktika ta, kad universitetas vadina autorės kūrinį „angažuota homoseksualizmo propoganda“ ir tai yra nukreipta į autorę kaip asmenį, o tai daro įtaką jos ateities karjerai. Autorė turi 15 metų vaikų literatūros ekspertės patirtį ir akivaizdu, kad tai ją žeidžia ir vaizduoja jos kūrinį kaip darantį žalą nepilnamečiams. Palyginus su praktika tų šalių, kur tokia informacija lengvai prieinama - nežinau kaip reikėtų vertinti. Tokiu atveju reikėtų įvertinti ir jūsų reportažą, kurį jūs darote, ir straipsnius žiniasklaidoje kaip prieštaraujančius tam pačiam įstatymui, t.y. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio, kuriame sakoma, kad negali būti viešinama jokia informacija, kuri prieštarauja šeimos arba santuokos sąvokai nustatytai Civiliniame kodekse ir Konstitucijoje. Konstitucinis teismas ne kartą yra pasakęs, kad šeimos samprata negali būti vertinama siaurinamai - apie tai teismas nepasisakė, tad labai sunku vertinti."
Pats teisėjas, paklaustas kodėl priėmė tokį sprendimą, sakė: ,,Manau, kad šioje byloje nėra diskriminacijos terpės ieškovės ir atsakovo santykiuose. Ta sutartis, dėl ieškovės knygos išleidimo, yra sudaryta taip, kad knygos leidėjas ir knygos autorius neprisiėmė jokių pareigų. Vadinasi išleidęs knygą knygos leidėjas galėjo elgtis su ja savo nuožiūra, taip, kaip jis galvoja. Tokiu atveju, aš manyčiau, yra pateisinamas knygos leidėjo elgesys ir atsižvelgimas į poveikį nepilnamečiams kontroliuojančių literatūros kūrinių ir kitokių kūrinių institucijų nuomone, kad ta knyga gali kažkam pakenkti, kad tą knygą reikėtų platinti su apribojimais".
Ekspertai: knyga naudinga vaikams
Žinoma vaikų literatūros kūrėja ir kritikė Gintarė Adomaitytė sako sunkiai galinti paaiškinti neigiamą dalies visuomenės reakciją. Anot jos, galbūt Lietuvos visuomenė tokia įsibauginusi ir įsitempusi dėl nežinojimo. G. Adomaitytė teigė, kad pasakos jai patikusios, nes Neringa Dangvydė rėmėsi senaisiais klodais ir literatūra bei tautosaka, o pabaigos buvo netikėtos ir šiuolaikiškos – darniai jungiant senovę ir dabartį.
Neigiama reakcija stebėjosi ir VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai” direktorė edukologė Vilma Gabrieliūtė, kurios vadovaujama įstaiga bendradarbiavo leidžiant pasakų rinkinį. Anot V. Gabrieliūtės, vaikai negeba atpažinti rasizmo ar ksenofobijos, vis dar naudoja žodžius, kurie žemina tamsiaodžius ar romų kilmės žmones. Esą tokios edukacinės knygos kaip „Gintarinė širdis” padeda pradėti dialogą su vaikais, atpažinti reiškinius, su kuriais kasdien susiduriama darželiuose ar mokykloje, kur vaikai gali būti tamsesnės odos, turėti dvi mamas ar augti su močiute, nes tėvai išvykę dirbti į užsienį, o kiemo draugas kažkodėl labai sunkiai kalba.
Vaikų psichiatras Vytas Blažys sakė, kad vaikams tokia informacija reikalinga. Anot jo, pagrindinis pasakų ,,Kaip karaliaus sūnūs išminties ieškojo” ir ,,Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių” tikslas ‒ kad vaikai suprastų, kad būna, jog vyrai ir moterys patinka vieni kitiems, bet būna, kad vyrams vyrai ar moterims moterys patinka taip pat. Taip kaip yra baltaplaukių ir juodaplaukių žmonių ir tai visiems esą suprantamas dalykas.
