Teisėjų taryba turi naują pirmininką. Juo tapo 48 m. Gintaras Kryževičius, prieš metus pradėjęs vadovauti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Praėjusį penktadienį už jo kandidatūrą balsavo 12 tarybos narių, 5 susilaikė, 3 balsavo prieš. Dvi kadencijas Tarybai vadovavusi teisėja Laima Garnelienė išrinkta naująja tarybos sekretore.
– Ar keisis teismai? – „Respublika" klausė naujojo Teisėjų tarybos pirmininko G.KRYŽEVIČIAUS.
– Teisėjų taryba yra savivaldos institucija. Viską darysiu, kad šitos sistemos labui dirbtų visi tarybos nariai. Kaip to sieksiu? Yra žmonės, kurie atvažiuoja iš apylinkių teismų, apygardų teismų. Nukreipsime svorio centrus į regionus. Žmonės iš tų regionų turi važiuoti pas juos, klausti, bėdomis dalytis. Aš esu decentralizavimo šalininkas. Kitas labai svarbus aspektas: turi būti sukurtos tinkamos sąlygos mums veikti. Negali taip būti, kad iš apylinkių teismų atvažiavę Teisėjų tarybos nariai, dar vakar visu krūviu nagrinėję bylas apylinkių teismuose, iš vakaro rašę sprendimus, ryte bėga į tarybos posėdį. Kokia gali būti jo pozicija dėl parengtų klausimų, jeigu jis juos naktį paskaitė? Tai negalimi dalykai. Mes stengsimės, kad tie, kurie dalyvauja tarybos posėdyje, turėtų sąlygas čia dirbti.
– Ar nebijote būti apkaltintas, kad bandote pasislėpti už kolektyvinės atsakomybės?
– Įstatymas yra, sprendimus priima institucija. Pirmininkas iš esmės pas mus atstovaujamasis asmuo ir parengiamajame procese atliekantis juoduosius darbus. Aš per metus pamačiau, kad šioje sistemoje labai didelę naštą neša tarybos pirmininkė. Tai ne blogas žodis jai, bet ji manė, kad savo autoritetu gali nulemti sisteminius pokyčius. Taip nebūna. Vienas žmogus – tik sraigtelis mechanizme.
– Jau esate cituojamas, kad bandysite mažinti teisėjų darbo krūvį. Kaip tai padaryti nedidinant teisėjų korpuso?
– Mes turime vidinių rezervų palengvinti apylinkių teisėjams dalią. Jeigu žmonės sako, kad mes iš vidaus nieko nebegalime, duokite mums pagalbą etatais ir t.t., tai yra netiesa. Aš tuo netikiu. Per struktūrų pokyčius, per optimizavimą, galima naujų etatų iš savo resursų sukurti, atleidžiant nereikalingus žmones, kurių, kaip buvo klestėjimo laikais, yra bet kuriame teisme.
– Dar yra teismuose ir tokių žmonių?
– Yra. Kai prisiliečiame prie tokių sisteminių problemų, kyla baisus pasipriešinimas. Pajutau, nes esu vienoje iš didelių darbo grupių, kuri dirba siekdama optimizuoti padėjėjų perskirstymą sistemos viduje. Ar teisinga turėti padėjėją kuriame nors gražiame rajone teisėjui, kuris turi perpus mažesnį bylų krūvį negu kitame rajone dirbantis, bet irgi vieną padėjėją turintis teisėjas? Kodėl viename rajone dirbantis teisėjas, jeigu jis gyvena Vilniuje, gali išvažiuoti iš darbo anksčiau, nors pilni seifai bylų. Kodėl kitame rajone už tą patį atlyginimą teisėjas turi dirbti savaitgaliais ir naktimis? Yra būdas perkelti padėjėjus į tuos teismus, kuriuose yra didžiulis darbo krūvis.
– Kodėl, jūsų manymu, tai nebuvo padaryta iki šiol?
– Aš kalbu apie sisteminius pokyčius, kurie yra prasidėję. Tai ne mano kaip asmens vizijos. Ta linkme taryba dirbo šiuos metus. Yra dar ir giluminių dalykų. Pavyzdžiui, bylų sudėtingumas.
– Visuomenės apklausų rezultatai rodo labai žemą pasitikėjimą teismais. Kaip manote, kodėl?
– Ieškant priežasčių reikia kalbėtis su analitikais, daryti giluminius pjūvius. Kadaise pagalvojau, kodėl ugniagesiai yra 1–2 vietoje, o mes vos ne gale. Juk tūkstančių tūkstančius bylų išnagrinėjame. O skundžia vos 5 proc. Jeigu žmonės nesiskundžia tūkstančiuose bylų, tai išeitų, kad jie patenkinti. Tai kaip tie žmonės gali rašyti, kad teismas blogas? Ar tie 5 proc. sudaro reitingų branduolį? O ugniagesiai? Taip, jie gelbėja. Bet jie atvažiuoja į gaisrus pavėluotai, post factum. Arba atvažiuoja tuščia cisterna, arba kai viskas sudegę. Kodėl žmonės tokius aukštus reitingus jiems duoda? Vienu sakiniu atsakyti negalima, kaip ir negalima vienu sakiniu atsakyti, kodėl tokie teismų reitingai žemi.
– O vis dėlto?
– Kai prieš metus mane skyrė Aukščiausiojo Teismo pirmininku, aš deklaravau vieną dalyką: mums reikia kalbėtis su žmonėmis. Mūsų tarybos Viešųjų ryšių su visuomene komitetui teks iš esmės pakeisti savo požiūrį į darbą. Nebūtinai apylinkių teismuose turi būti atstovai spaudai. Yra įvairių bendravimo su visuomene formų.
O dėl tarybos aš esu priėmęs sprendimą, kad tarybos posėdžio dieną bus dvi spaudos konferencijos. Žurnalistai ateis, pasiaiškinsime, ką ir kodėl svarstome. Po posėdžio paaiškinsime, ką priėmėme.
– Jūs manote, kad kalbėjimas su žmonėmis padidintų pasitikėjimą teismais?
– Aš neabejoju. Sėdėjimo soste laikai praėjo. Man imponuoja olandų praktika. Pas juos kiekvienoje byloje paskiriamas vienas žmogus iš teisėjų kolegijos, kuris bendraus su bylininkais po bylos. Jis paprasta žmogiška kalba paaiškina, kad štai tavo argumentai neatlaiko kritikos. Tai atrodo mažos dalelytes, bet iš to statoma visa piramidė.
Labai daug nepasitenkinimo žmonėms kyla dėl ilgų terminų. Galų gale ateina tokia diena, kai žmogus rašo: na jūs man tik išspręskit, nesvarbu kaip. Įsivaizduojate, iki ko priėjome, jeigu apeliacijos laukiama metus. Pavyzdžiui, administracinės teisės pažeidimų bylos. Nubaudžia neteisingai arba žmogus suvokia, kad neteisingai, bet jis žino, kad tik po metų bus nagrinėjama apeliacija. Tai jis pagalvoja, kad ir taip po pusės metų grąžins teises.
– O gal jis numoja ranka, kad vis tiek neras to teisingumo?
– Bet palaukite, jeigu tai mano interesas, o aukščiau yra dar dvi instancijos, aš tikrai ginsiuos. Suprantama, ir bylų nagrinėjimo terminai, daug kas erzina. Tas teisėjų pasipūtimas, ta arogancija. Kodėl, sakykite, Skandinavijos teismuose šalys ir teismas sėdi prie apskrito stalo? Viename lygyje. Todėl, kad ateina žmonės į teismą paslaugos, ieškoti teisingumo. Tai paslaugos suteikimas, konflikto išsprendimas ir ne daugiau. O pas mus. Pažiūrėkit, kaip salė atrodo. Sėdi ponai. Žemiau sėdi sekretorė ir rašo protokolą. Ir toli toli, kažkur kampuose ant kėdžių susodinta mūsų tauta.
Jaunius POCIUS
