Dažnai žiūriu per antrą TV kanalą mokslo laidas, skirtas mokslo vystymui ir „aukštųjų technologijų“ diegimui. Tai aktualu ir šiuo metu į Lietuvą ateinant lėšoms iš ES. Vaizdas gana nykus.
Laidų dalyviams nepavyksta suformuluoti prioritetų, sričių, ir kelių pažangių technologijų atsiradimui mūsų šalyje. Man pasirodė, jog kai kurie mokslininkai (ypač humanitarai) nėra susipažinę su Lietuvos pramone, su darbuotojų išsilavinimu, su tokių technologijų poreikiu, su visa gamybine psichologine aplinka bei bendra nacijos kultūra. Nenoriu savo požiūrio primesti, bet kviečiu visus bendrai pasamprotauti, o mokslininkus pirmiausia pradėti tyrinėti veiklos lauką (poreikius ir galimybes).
Šį straipsnį pradėsiu charakteringu pavyzdžiu. Pradėsiu nuo greta gyvenančio vaikino, o varge, pavadinto verslininku.Vaikinas baigęs institutą, paskirtas į gamyklą, sėkmingai įsisavino konstruktoriaus specialybę, o prasidėjus privatizacijai ir žlugus gamyklai savos valstybės buvo išvarytas į gatvę „kaip stovi“. Sakykit, kodėl perspektyvus jaunuolis varomas iš darbo negavo cecho kampelio ar pasenusių staklių savo duonai užsidirbti ir jaunai šeimai maitinti? Dabar man gaila to vaikino nudaužytais krumpliais, besinuomojančio pas „šeimininką“ (sugebėjusį užvaldyti turtą) cecho gabalą ir tas senas stakles. Kiek jam belieka pinigėlių savo šeimai išlaikyti, jau nekalbant apie „aukštųjų technologijų“ diegimą? Na, gal ne aukštų, bet aukštesnių reikia net lovų kojų gamyboje. Vargsta tėvynėje žmogus, niekur jis nevažiuoja, nors Airijoje jam būtų perspektyva šviesesnė - jis moka ir sukonstruoti, ir pagaminti. Jis iš bado ir čia nemirs, tačiau ir nesukurs Lietuvoje geresnio gyvenimo, kad išvažiavusieji galėtų grįžti.
Aš, išdirbęs 40 metų konstruktoriumi, užregistravęs keletą dešimčių išradimų (kur dabar jie?), įvaldęs aukštąją technologiją - precizikos sritį, neperdaviau nei sūnui, nei jaunajai kartai savos patirties. Ji vienumat tapo nereikalinga. Sunaikinę staklių, elektros, elektronikos ir mašinų pramonę, mes sunaikinome sunkiai išaugintą kartą, kuri uždaroje valstybėje sunkiai kūrė techniką
Jai reikėjo atverti sienas, duoti laisvę ir užtikrinti finansavimą, bet, matyt, pavėlavome tai padaryti.
Jaunesnieji mano grupėse dirbę konstruktoriai dabar arba išvažiavę, arba čia dirba santechnikais bei autošaltkalviais. O toji karta buvo potenciali naujų idėjų laidininkė bei generatorė. Kas atsirado jos vietoje? Nieko. Naują kartą reikės išsiauginti. O kiek tam prireiks laiko?
Sunaikinę šią pramonę mes labai apsunkinome galimybę vystyti šalyje taip vadinamas aukštąsias technologijas. Ką daryti, kopijuoti? Turėdamas technikos kūryboje nemažą patyrimą drįstu teigti, jog tobulą mašiną, aparatą nukopijuoti neįmanoma neturint toje srityje savų protų bei išvystytos nuosavos technologijos. Likimas nelėmė man dirbti Masačiusetso universitete, bet dirbau konstruktoriumi Sibiro Mokslų akademijoje, aptarnaudamas mokslininkus tyrinėtojus. Tyrinėjimo, naujų medžiagų, technologijų kūrimo metodai tada ir dabar, manau, yra vienodi. Visur tam reikalingi nauji prietaisai, įrengimai, eksperimentinės linijos, tikslūs matavimai ir pan. Kas dabar pas mus gali tą padaryti? Paskutinioji per stebuklus užsilikusi precizikos Vilniaus šlifavimo staklių gamykla nesenai antstolių buvo parduota vertelgoms. Čia dar galima buvo pagaminti reikiamą tikslią techniką. Čia dar buvo termokonstantinis cechas, linijinių matavimų laboratorija su
brangiais ir tiksliais importiniais įrengimais (Talyroudais, Talyserfais, kalimatoriais ir kt). Niekas nepasirūpino bent ją suvalstybinti, išlaikyti nesunaikintą.
Nebelikus minėtos pramonės, mes sunaikinome ir praktikos mokyklas studentams, be kurių jų žinios bus grynai teorinės. Maža to, ne tik studentai, bet ir jų kursinių bei diplominių projektų vadovai gilino savo žinias mūsų pramonėje. Turiu pranešti nemalonų faktą, jog daugeliu atvejų įmonė, turinti eksperimentinį cechą bei konstravimo biurą, ėjo priešaky aukštųjų mokyklų. Tik dabar, sugriuvus pramonei, gal padėtis pasikeitė (dar į liūdnesnę padėtį?). Aš jau kelinti metai ieškau ir nerandu, kur pasigaląsti kietlydininį grąžtą. Tam reikalingas galąstuvas su korundiniu disku.
Straipsnį pabaigsiu minėto vaikino vargais, kurie parodys, kokioje būklėje dabar yra mūsų metalo apdirbimo pramonės kultūra (ji yra pagrindas visų šakų progresui). Sumanė vaikinas pagerinti naudojamą technologiją - tekinimą pakeisti štampavimu. Tam prisireikė dviejų „smulkmenų“: preso ir štampo.
Presai, kiek prisimenam, buvo išvežti į metalo laužą (jie buvo sunkūs), o štampų specialistai greičiausiai nuėjo į Gariūnus. Vis dėlto kažkas jam pagamino štampą, bet štampas neštampavo.
Prisiminkime standartus - naujas štampas privalo turėti pasą su geometriniais apmatavimais, panaudoto metalo sertifikatu, darbo paviršių glotnumo bei kietumo rodikliais. Prie paso turi būti pridėtas štampuotas gaminys, gaminio brėžinys ir praktiškai gauti jo matmenys. Nieko to nėra. Bandžiau pasiaiškinti Metrologijos tarnyboje kur visa tai galima atlikti. Man nepaaiškino .Gal net tokių standartų nebėra?
Esame technologinėje dykynėje. Kas paaiškins, kaip mes iš jos išeisime? Ar išgelbės ateinantys iš ES pinigai „aukštosioms technologijoms“, ir ar jie bus racionaliai panaudoti?
P.S. Nenorėjau nieko sumenkinti ar pasirodyti protingesniu. Aš, turėdamas patirtį (dažnai ir neigiamą), norėjau įspėti apie ateinančias dideles problemas, kurias diegiant „aukštąsias technologijas“ pirmučiausia teks išspręsti. Tačiau atsakymų kol kas nesigirdi.
