Vienintelio Europoje Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir vadovas Antanas Markuckis penkiolika metų nelegaliai gyvena Savivaldybei priklausančio teatro antrame aukšte. Įnamis susimoka tik už komunalines paslaugas.
Aptiko įnamį
Vienintelio Europoje Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir vadovas Antanas Markuckis savo namų neturi. Menininkas penkiolika metų nelegaliai gyvena Savivaldybei priklausančio teatro antrame aukšte. Neoficialus įnamis susimoka tik už komunalines paslaugas.
Tokią seniai vieša paslaptimi buvusią tiesą paskelbusius teatre auditą atlikusius kontrolierius stebina, kad Savivaldybės patalpose daug metų gyvenantis A. Markuckis sugebėjo jose netgi deklaruoti gyvenamąją vietą. Buvę aukšti Panevėžio klerkai prasitarė, kad iškraustyti Lietuvoje ir užsienyje garsų lėlininką būtų prilygę politinei savižudybei.
Pageidautų mero kabineto
Žinia, kad žymusis lėlininkas gyvena pačiame miesto centre esančiose Savivaldybei priklausančiose patalpose ir netgi nemoka nuomos mokesčio, papiktino Kontrolės komiteto narius.
„Kodėl aš, turėdamas šeimą, privalau pats stengtis aprūpinti ją būstu, o teatro vadovas gali net nemokėdamas nuomos gyventi Savivaldybei pavaldaus teatro patalpose?“ – nepasitenkinimą liejo bankui paskolą už namą Dembavoje mokantis Mantas Leliukas.
Daug metų nesiryžusius teatralo iškraustyti Savivaldybės administracijos buvusius ir esamus vadovus neįgaliais išvadinęs politikas nepasikuklino užsiprašyti būsto prestižinėje miesto vietoje.
„Norėčiau bent keletą metų apsigyventi Savivaldybėje – mero arba administracijos direktorės kabinetuose. Sutinku padaryti remontą, komunalinius mokesčius irgi susimokėsiu, bet nuomos – ne“, – pareiškė M. Leliukas.
Teatrą savo namais pavertęs menininkas nustebino ir kitą Kontrolės komiteto narį, Panevėžio kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto dekaną Kęstutį Lukoševičių.
„Antanas Markuckis – vienas iš labiausiai Panevėžiui nusipelniusių žmonių, bet toks jo elgesys nedaro garbės jam pačiam“, – mano K. Lukoševičius.
Neturėjo kur gyventi
Respublikos g. esančiame Lėlių vežimo teatre A. Markuckis skaičiuoja bene 18-uosius metus.
Kai miesto centre pamatęs krūmais apaugusį pastatą, girtuoklių pamėgtą užuovėją A. Markuckis pasakė, kad čia bus teatras, iš jo visi juokėsi. Svajonei įgyvendinti menininkui užteko penkerių metų – sovietmečiu buvusį žuvies, vėliau brangių indų sandėlį menininkas pavertė mažųjų teatro gerbėjų traukos centru, o netrukus – ir savo paties namais.
Įkūręs teatrą kurį laiką A. Markuckis dar glaudėsi pas mamą, tačiau dažnai girdėdavo priekaištų dėl pernelyg daug darbui skiriamo dėmesio, kol kartą, netekęs kantrybės, persikraustė į Respublikos g.
A. Markuckis kreipėsi į Savivaldybę prašydamas leisti teatro antrame aukšte, ankštoje palėpėje, kurioje galėjo būti tik susilenkęs, įsirengti kūrybines dirbtuves.
Menininkas pripažįsta, kad toks prašymas gimė iš bėdos.
„Toks ten ir gyvenimas buvo – glaudžiausi kabinete, viename kambarėlyje. Galbūt dėl to, kad nebuvo kur gyventi, ir kilo mintis apie dirbtuves. Negi prašysi Savivaldybės, kad leistų virš teatro butą įsirengti? Neturėjau jokių blogų ketinimų, tik pagalvojau, kad turėsiu kur gyventi“ – pasakojo Lėlių vežimo teatro vadovas.
Už butą apdovanojo
Tuometis Panevėžio meras Tomas Josas pasirašė miesto valdybos sprendimą patenkinti A. Markuckio prašymą. Leidimas teatro palėpėje įrengti dirbtuves buvo išduotas ne įstaigai, o jos direktoriui asmeniškai.
Menininkas pasakojo sumanymą įgyvendinęs ne iš karto. Už mamos dovanotus 15 tūkstančių litų iškėlė stogą ir įsirengė kambarėlį. Vėliau vadinamosiose kūrybinėse dirbtuvėse radosi ir miegamasis, ir svetainė, ir virtuvė, butą menininkas apsistatė šeštojo dešimtmečio baldais.
Po kurio laiko įprastų buities patogumų A. Markuckis atsisakė. Sau pasiliko tik lovą, krėslą ir staliuką.
Lėlininkas teigė norėjęs bent taip atiduoti moralinę skolą Danijai už jam suteiktą pasaulinį pripažinimą – garsiojo pasakininko Hanso Kristiano Anderseno premiją.
„Pamaniau, kad gražu būtų pasilikti tik vietą miegoti“, – pasakojo A. Markuckis.
Virtuvės vietoje lėlininkas įrengė nedidukę sceną, svetainę pavertė salyte ir antrame aukšte pradėjo rodyti spektaklius vaikams.
„Už savo namuose įrengtą H. K. Anderseno pasakų palėpę gavau net Nusipelniusio panevėžiečio vardą“, – staiga pasikeitusi Savivaldybės pozicija glumina menininką.
A. Markuckis teigė iki šiol neturintis visiems įprastų buities sąlygų: gyvena be virtuvės, valgo bet kur – kavinėse, teatro vagonėlyje.
„Kiek man su dviem šunimis tereikia“, – tvirtino didelių reikalavimų buičiai nekeliantis teatro vadovas.
A. Markuckis tikino niekada neturėjęs namų. Toks laikinumas jį slegia.
„Teatrui 28-eri metai ir taip blogai, kaip dabar, aš dar niekada nesijaučiau. Labai baisu, kai važinėju po pasaulį, festivaliuose atstovauju miestui, o grįžęs namo nežinau, išsiplauti grindis ar jau nebe, sėdžiu ir žiūriu į vieną tašką“, – prisipažino lėlininkas.
Eitų į Šilaičius
Savo pastogės per gyvenimą nesusikūręs 48-erių A. Markuckis skaičiuoja teatro palėpės rekonstrukcijai išleidęs apie 190 tūkst. Lt. Prieš trejetą metų menininkas kreipėsi į teismą tikėdamasis šiuos pinigus prisiteisti iš Savivaldybės. Panevėžio apylinkės teisme bylą menininkas pralošė. Nors teatralas teismui pateikė nepriklausomų vertintojų skaičiavimus, to neužteko įrodyti įrodyti, kodėl Savivaldybė jam skolinga būtent tokią sumą. Sprendimą A. Markuckis apskundė aukštesnės instancijos Apygardos teismui. Šis siūlo abiem pusėms taikos sutartį.
Kol negavo kompensacijos, menininkas tvirtina neturintis nei kur, nei už ką išsikraustyti. Garsusis lėlininkas teigė per gyvenimą nesukaupęs santaupų – visus uždirbtus pinigus investavęs į savo įkurtą, bet Savivaldybei priklausantį teatrą.
„Taip, virš įstaigos pasistatyti sau namus yra nonsensas. Įsivaizduokit, kažkas sugalvotų įsirengti butą ant Savivaldybės stogo. Bet tuo metu buvau jaunas, į darbą ėjau kaip į šventę. Premijos, stipendijos, atlyginimas buvo leidžiami teatrui. Jei dabar lieptų išsikelti, eičiau ten, kur nebereikėtų pirkti būsto – į Šilaičius. Tikrai nejuokauju, nesu nei išgėręs, nei „pachmielnas“, – pareiškė Savivaldybės patalpose kaip namuose tvarkęsis lėlininkas.
Praleido progą
Kol nesibaigęs teismų maratonas, Savivaldybė neskuba iškeldinti nelegalaus įnamio. Kontrolės komitetas administracijai siūlo tokią procedūrą pradėti praėjus bent pusmečiui po teismo verdikto.
Komiteto pirmininko Juozo Bečelio nuomone, brutaliai iškraustyti nelegaliai gyvenantį A. Markuckį būtų didelė nepagarba meno žmogui, daug nusipelniusiam Panevėžiui. Pasak J. Bečelio, lėlininko bėda, kad jis laiku nesusizgribo kūrybinėmis dirbtuvėmis paverstos palėpės privatizuoti. Taip būstu apsirūpino ne vienas miesto menininkas – įsigijo Savivaldybės statytas kūrybines dirbtuves.
Politikai nerizikavo
A. Markuckiui rekonstruoti teatro palėpę leidimą prieš 18 metų pasirašęs T. Josas tvirtina, kad tuomet nei jis, nei tokiam spendimui pritarusi miesto valdyba nepagalvojo, jog lėlininkas įsikurs kaip savo namuose. Esą į teatrą jis įsikraustė tik laikinai.
Anot T. Joso, Savivaldybė seniai turėjo susivokti, kad laikinumas pernelyg užsitęsė. Jo nuomone, politikai akis buvo užmerkę irgi dėl savų išskaičiavimų.
„Gal meras ir kiti prisibijo jį pajudinti. A. Markuckis – garsus ir nusipelnęs žmogus, jį iškeldinus per rinkimus atsirastų, kad pradėtų transliuoti, kaip politikai nuskriaudė menininką“, – svarsto buvęs Panevėžio vadovas ir miesto Tarybos narys.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
