Lenkija – bene paskutinė pokomunistinė valstybė, kuri neišsprendė reprivatizacijos klausimo. Jau daugelį metų rengiamas ir vis atmetamas komunistinės valdžios nacionalizuoto turto grąžinimo arba kompensavimo įstatymas. Premjeras Donaldas Tuskas vizito Izraelyje metu pažadėjo, kad reprivatizacijos įstatymas bus priimtas dar šiais metais.
Kol kas oficialiai nežinia, kokį sprendimo modelį pasirinks Vyriausybė, bet iš valdžios nutekinamos informacijos aiškėja, kad savininkai negali tikėtis visos kompensacijos už komunistinės valdžios nusavintą turtą. Kalbama, kad kompensacija sieks ne daugiau nei 15-20 proc. nacionalizuoto turto vertės. Donaldas Tuskas pabrėžė, kad neįmanoma grąžinti 100 procentų nacionalizuoto turto. „Jeigu kas nors žada, kad atiduos viską, tai reiškia, kad iš kažko paims tai, kas šiandien yra jo nuosavybė“, – Vyriausybės poziciją aiškino premjeras. Taip pat jau beveik tikra, kad savininkams nebus grąžinami valstybei priklausantys miškai. Nežiūrint spaudimo, Vyriausybė laikosi nuostatos, kad miškai yra bendras visos tautos turtas.
Neaišku, ar visi buvusieji savininkai turės teisę į kompensaciją. Balandžio pradžioje Izraelyje viešėjęs premjeras Tuskas paskelbė, kad reprivatizacijos įstatymas atstatys teisingumą visų prieškarinės Lenkijos piliečių atžvilgiu, nesvarbu, kokios jie buvo tautybės: lenkai, žydai, ukrainiečiai ar vokiečiai. Tačiau Iždo ministerijoje rengiamas įstatymo projektas byloja ką kita. Kaip dienraščiui „Dziennik“ sakė Iždo viceministras Hubertas Laszkiewiczius, įstatymas neapims prieškarinės Lenkijos vokiečių kilmės piliečių. 1944-1945 metų dekretais vokiečių kilmės Lenkijos piliečių turtas buvo nacionalizuotas, kadangi jie buvo pripažinti lenkų tautos priešais. Pasak viceministro, paneigiant ar panaikinant minėtus dekretus, nors ir priimtus komunistinės valdžios, būtų nusižengta Potsdame nustatytai tvarkai ir teisingumo principui.
Tuo tarpu kai kurie Lenkijos konstitucionalistai abejoja tokio sprendimo teisėtumu ir nuogąstauja, kad Lenkija gali pralaimėti bylas tarptautiniuose teismuose. Politikos apžvalgininkai pastebi, kad vokiečių kilmės Lenkijos piliečių diskriminacija, atstatant komunistinės valdžios padarytas skriaudas, gali būti nesuprasta Berlyne. Tačiau buvęs užsienio reikalų ministras Adamas Rotfeldas dienraščiui „Dziennik“ sakė, kad tvirtas Varšuvos tonas šiuo klausimu nepakenks lenkų ir vokiečių santykiams. Anot politiko, jau prieš ketverius metus tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Schrioderis patvirtino, jog Vokietijos valdžia neturi jokių pretenzijų dėl Lenkijos teritorijoje palikto vokiečių turto.
Manoma, kad į reprivatizaciją galėtų pretenduoti apie 750 tūkstančių vokiečių kilmės buvusių Lenkijos piliečių arba jų palikuonių. Tai Mozūrijos, Pamario ir Silezijos gyventojai, kuriuos komunistinė valdžia po II pasaulinio karo iškeldino į Vokietiją, pripažinus juos nelojaliais Lenkijos tautai ir valstybei. Tuo tarpu dauguma – apie tris-keturis milijonus po II pasaulinio karo į Vokietiją iškeldintųjų iš dabartinės Vakarų Lenkijos teritorijos vokiečių, pvz., Vroclavo gyventojai, Lenkijos pilietybės neturėjo, nes tos žemės 1939 metais priklausė III Reichui. Kadangi reprivatizacija apims tik buvusius prieškarinės Lenkijos piliečius, iškeldintiesiems po II pasaulinio karo vokiečiams teisė į buvusią nuosavybę nepriklauso.
Kol kas Vyriausybė neskaičiavo, kiek valstybės biudžetui kainuotų reprivatizacija. Neoficialiai kalbama, kad tai gali būti nuo 60 iki 100 milijardų zlotų. Aišku, kad ta suma nebus išmokama per vienerius metus, ir siūloma mokėti kompensacijas dalimis, pagal valstybės išgales.
Iki šiol Lenkijoje buvo parengta 20 reprivatizacijos įstatymo projektų, bet nė vienas neįsigaliojo. Toliausiai buvo pažengęs 2001 metais Seimo priimtas įstatymas, tačiau jį vetavo tuometinis prezidentas Aleksandras Kvasnievskis, pareiškęs, kad valstybė nepajėgi prisiimti finansinės naštos, ir buvusiems savininkams patarė ieškoti teisingumo teismuose.
Kaip vėliau parodė praktika, toks teisingumo ieškojimas valstybei irgi nepigiai atsiėjo, nes dauguma buvusiųjų savininkų teismuose laimėdavo bylas, o kompensacijas ir taip turėdavo mokėti valstybė.
