Inga Popovaitė
Lietuva vis dar gyvena be galiojančio Tautinių mažumų apsaugos įstatymo. Šio teisės akto nebuvimas Lietuvoje gerokai komplikuoja tautinių mažumų padėtį, nes skirtingi su tautinėmis mažumomis susiję reikalai reguliuojami atskirų įstatymų (pavyzdžiui, Švietimo, Pavardžių rašymo asmens dokumentuose, Valstybinės kalbos vartojimo viešojoje erdvėje ir t. t.).
Šiame straipsnyje apžvelgiama dabartinė teisinė situacija Lietuvoje, susijusi su tautinių mažumų kalbinėmis teisėmis, t. y. teisėmis rašyti vardus ir pavardes originalo kalba ir turėti dvikalbius topografinius ženklus tuose regionuose, kuriuose tautinės mažumos atstovai sudaro vietos gyventojų daugumą.
Asmenvardžių rašymas oficialiuose dokumentuose
Šiuo metu Lietuvos įstatymai teigia, kad oficialiuose asmens dokumentuose (asmens tapatybės kortelėje ir pase) Lietuvos piliečių vardai ir pavardės turi būti rašomi lietuviškai, t. y. vartojant lietuvių kalbos abėcėlę. Valstybinės kalbos įstatymas taip pat numato, kad rašant Lietuvos piliečių vardus ir pavardes reikia laikytis nustatytų gramatikos normų.
1999 m. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Lietuvos piliečių asmenvardžiai dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis pagal jų tarimą nepaisant asmens tautybės. 2006-aisiais Konstitucinis Teismas šį sprendimą pakartojo, bet pridūrė, kad asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškais rašmenimis ir asmens pasirinkta gramatine forma paso kitų įrašų skiltyje. Tačiau net ir šiuo atveju oficialiu laikomas tik lietuviškai užrašytas asmenvardis.
Trečiajame tematiniame Tautinių mažumų apsaugos konvencijos patariamojo komiteto komentare, pasirodžiusiame prieš metus, valstybės, ratifikavusios šią Konvenciją, yra raginamos užtikrinti visas teises, garantuojamas 11-uoju jos straipsniu – esą naujos technologijos leidžia vartoti ir atpažinti skirtingus rašmenis ir diakritinius ženklus ir tai neturėtų kelti praktinių problemų. Tačiau čia reikėtų pažymėti, kad šis komentaras yra tik patariamojo pobūdžio ir žodis „raginamos“ nereiškia valstybės prievolės oficialiai pripažinti tautinių mažumų kalbomis rašomų asmenvardžių.
Taip pat remiantis šiuo komentaru galima teigti, kad Lietuvos valdžios institucijos turi teisę reikalauti, kad tautinėms mažumoms priklausančių Lietuvos piliečių vardai ir pavardės būtų transkribuoti į lietuvių kalbą, tačiau kartu sulietuvinti vardai turi būti kuo panašesni į originalų jų užrašymą.
Europos Teisingumo Teismas, 2011 metais išnagrinėjęs Lietuvos pilietės Malgožatos Runevič-Vardyn (Małgorzata Runiewicz-Wardyn) pateiktą ieškinį, nusprendė, kad pavardės ir vardo rašymas lietuviškomis raidėmis nepažeidžia Europos teisės garantuojamos judėjimo laisvės, bet pavedė bylą nagrinėti Lietuvos teismams, kad būtų išsiaiškinta, ar tikrai pavardžių rašymas lietuviškomis raidėmis kelia nepatogumų kasdieniame gyvenime. Jei atsakymas būtų teigiamas, reikės surasti teisinį balansą tarp lietuvių kalbos bei tradicijų išsaugojimo ir asmens privataus gyvenimo patogumo. Į Lietuvą grąžintos bylos galutinis verdiktas dar nepaskelbtas.
Taigi, šioje vietoje galima teigti, kad dabartinė Lietuvos įstatyminė bazė neleidžia iki galo įvykdyti 11.1 Konvencijos punkto ir užtikrinti Lietuvos piliečių teisės į savo vardus ir pavardes. Kita vertus, ši Konvencija yra labiau patariamojo pobūdžio, o vardų ir pavardžių rašymas lietuviškais rašmenimis pats savaime nepažeidžia Europos Sąjungos teisės aktų, konkrečiau – netrukdo laisvam ES piliečių judėjimui.
Vietovardžių pavadinimai tautinės mažumos kalbomis
Nors pietryčių Lietuvoje lenkai sudaro vietinę daugumą, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, gatvių pavadinimuose gyvenvietėse gali būti vartojamos tik oficialios vietovardžių formos (t. y. lietuviškos), nes tai yra tiesiogiai susiję su valstybinės kalbos vartojimu viešose vietose.Taip pat, Teismo teigimu, Konvencijos 11 straipsnio teiginys, jog „šalys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus – ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas“, parodo, kad kiekviena Konvenciją pasirašiusi valstybė turi teisę nuspręsti, ar galima/privaloma vartoti dvikalbius vietovardžių pavadinimus. Teismas taip pat priminė, kad Konvencija yra labiau politinis, o ne teisinis dokumentas.
Konstitucinis Teismas taip pat teigia, kad lietuvių kalbos vartojimas viešojoje erdvėje yra privalomas.
Tačiau kartu Valstybinės kalbos įstatymas suteikia galimybę tautinių mažumų organizacijoms savo pavadinimus rašyti dviem kalbomis, tačiau tik tuo atveju, jei ženklas su lietuvišku pavadinimu bus didesnis nei vertimas į kitą kalbą. Tačiau įstatymas neapibrėžia, kas ir kaip tai turėtų įgyvendinti.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje iš viso 11-ojo Tautinių mažumų apsaugos konvencijos straipsnio yra įgyvendinamas tik 11.2 punktas.
Baltijos šalys ir Lenkija
Paskutinės ataskaitos Europos Tarybai duomenimis, Estijoje asmenvardžiai gali būti rašomi lotynų abėcėlės pagrindu. Jei būtina, vardai ir pavardės į lotyniškus rašmenis transkribuojami laikantis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos taisyklių, bet net ir šiuo atveju išlaikant originalią gramatinę formą.
Vietovardžiai šioje šalyje gali būti rašomi ir estų, ir tautinės mažumos kalba – tiesa, vien tik tautinės mažumos kalbos neužtenka, visada turi būti perraša į estų kalbą. Kad vietovės pavadinimas būtų užrašomas kita nei estų kalba, vietinės savivaldos atstovai turi gauti Regioninių reikalų ministerijos leidimą, kuri, savo ruožtu, prieš išduodama šį leidimą turi konsultuotis su specialia Vietovardžių komisija.
Latvijoje padėtis dėl asmenvardžių rašymo yra tokia pati kaip ir Lietuvoje: oficialiuose asmens dokumentuose įrašoma sulatvinta vardo ir pavardės forma, o originalia forma vardas ir pavardė gali būti įrašyti tik prie kitų įrašų. Jei asmenvardžiai originaliai rašomi ne lotynų kalbos pagrindu, jie turi būti transkribuoti į lotynišką abėcėlę.
Vietovardžiai rašomi latvių kalba, tačiau Ministrų kabinetas turi teisę daryti išimtis.
Lenkijoje asmenvardžiai oficialiuose dokumentuose gali būti rašomi originalo kalba, jei ta kalba vartoja lotyniškus rašmenis. Jeigu asmens vardas ir pavardė originaliai yra rašomi ne lotyniško pagrindo abėcėle, tokiu atveju jie perrašomi lotyniškais rašmenimis laikantis originalios kalbos gramatinių taisyklių pagrindiniame paso puslapyje. Dvikalbiai vietovardžiai leidžiami tuose regionuose, kuriuose daugiau nei penktadalis vietinių gyventojų save laiko tautinės mažumos atstovais ir išreiškia norą turėti dvikalbius topografinius ženklus.
Taigi, kaip matome, vietovardžių rašymas tiek valstybine, tiek ir mažumų kalba yra įmanomas ir Lenkijoje, ir kitose Baltijos valstybėse, priešingai nei Lietuvoje. Dėl pavardžių rašymo asmens dokumentuose oficiali Lietuvos pozicija panašiausia į Latvijos, o estai ir lenkai yra daugiau pažengę daugiakultūriškumo srityje.
Pabaigai pateikiamas Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnis:
1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas.
2. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją.
3. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.
