Praėjusią savaitę jaunimui pasakojau apie žurnalisto gyvenimą. Jaunimas buvo ne bet koks, o atrinktas iš mokyklų remiamų Almos Adamkienės fondo – smalsūs, puikiai besimokantys, turintys idėjų paaugliai. Be abejo, dar šiek tiek naivūs ir viską suprantantys tiesiogiai. Man pareiškus, kad žurnalisto darbo diena niekada nesibaigia, jiems iškilo natūralus klausimas: „Tai kada domiesi tuo, kas tau patinka?“
Aštuoniolika jaunuolių iš visos Lietuvos buvo susirinkę į Europos jaunimo verslo mokyklą. Pabrėžiu – verslo. Tačiau paklausus, kiek iš jų šiandien turi verslo idėją, kurią norėtų įgyvendinti, į viršų pakilo tik dvi rankos. Trečias vaikinas tikino, kad jei norėtų, verslą sukurtų, bet nenori. Puikus įrodymas visų tyrimų, kad Lietuvoje savo verslą norėtų turėti tik keli procentai gyventojų. Panašu, kad šios tendencijos išliks dar bent vienoje kartoje ir toliau dirbsime ne sau, bet kitiems.
Dar vienas liūdnas dalykas – noras emigruoti. Pats visada laikiausi ir laikysiuosi nuomonės, kad turėdamas proto ir idėjų Lietuvoje nepražūsi. Paaugliams taip neatrodo. Štai po mano pranešimo viena panelė pareiškė esanti įsitikinusi, kad būdama gera žurnalistė turės galimybių karjeros siekti užsienyje. Dalyvių anketose į klausimą, ką veiks ateityje, ne vienas atsakė, kad studijuos ir dirbs užsienyje.
Kas dėl to kaltas? Manyčiau, tėvų, brolių, seserų ir kitų paaugliui artimų žmonių sukurtos iliuzijos apie geresnį gyvenimą už Lietuvos sienos.
Kuris iš mūsų vienuoliktoje klasėje turėjo nuomonę, kas dedasi šalyje? Savo, o ne kieno nors primestą.
Suprantu, kad tėveliai nori atžalai paties geriausio, tačiau ar jie baigę eilinį Didžiosios Britanijos, Danijos universitetą ir dirbdami restorano padavėjais jausis geriau nei baigę lietuvišką mokymo įstaigą ir turintys nemažai galimybių įsidarbinti normalioje kontoroje?
