Lietuvos vardo tūkstantmečio metais šiems vyrams suteikti Garbės piliečio vardai - it simbolinis tautos išgyvenimų ženklas. Abu yra gimę pirmosios nepriklausomybės metais, abu iš tos pačios Švėkšnos parapijos. Abiem teko patirti okupacinės sovietų valdžios žiaurumus - vienam lagerius, kitam tremtį. Sugrįžę į gimtąjį kraštą siekė to paties – savo rankomis statyti paminklus bendražygiams, kad tautos siekiai, viltys ir tikėjimas nepasiliktų gūdžioje užmarštyje...
Žmogus ir jo darbai akistatoje su Amžinybe
Buvęs politinis kalinys, poetas Antanas Miškinis, šiandien pagerbto Garbės piliečio vardu medžio skulptoriaus Vytauto Majoro lagerių bendramintis ir mokytojas, yra sakęs: „...didelė garbė būti auka už tautą, ir šios aukos suvokimas palengvina mums gyvenimą.“
1947-aisiais dar ir septyniolikos nesulaukęs Švėkšnos gimnazijos moksleivis Vytautas Majoras pakliuvo į sovietų saugumo rankas. Už tai, kad priklausė partizanų grupei ir platino lapelius su pasipiktinimo šūkiais ir piešiniais apie žmonių deportacijas, gaudymus ir stribų siautėjimus. Be teismo davė dešimt metų lagerio, atsėdėjo aštuonerius. Iškentė mušimus, badą, pasityčiojimus, keliavo etapais per žiaurumais pagarsėjusius lagerius Rusijoje. Yra sakęs, jog būtent tuose lageriuose „prasidėjo mano amatų mokslai, ten ir mokyklos, ir universitetai... Vyresnieji man sakydavo – mokykis, tau reikės grįžti į Lietuvą. Jie tų dienų nemanė sulauksią“.
Šiandien būtų sunku patikėti – Vytautas nesigailėjo lageriuose praleistų metų. Čia jis sutiko tokius Lietuvos inteligentijos šviesuolius, kaip poetai Antanas Miškinis ir Juozas Gražulis, antikos vertėjas Liudas Dambrauskas, operos solistas Antanas Kučingis, skulptorius Bronius Petrauskas. Vakarais susėdus ant gultų klausydavosi jų pokalbių apie literatūrą, istoriją, kovas už nepriklausomą Lietuvą. Tų žmonių padedamas mokėsi kalbų, jų skatinamas ėmėsi medžio amato - ir jau visam gyvenimui. Tos dienos ir tie „universitetai“ ne vieną vasarą po 1990-ųjų buvo prisiminti unikalioje Vytauto sodyboje Jurgių kaime, kai suvažiuodavo buvę Mordovijos ir kitų lagerių kaliniai.
Kai sugrįžo į Lietuvą, po kelerių metų jo rankos sukūrė didelius darbus – skulptūrą „Žemaitis“, pastatytą ant Skomantų piliakalnio, kuri ypač siutino ano meto komunistų funkcionierius, mat pasklido gandas, jog toje vietoje broliams miškiniams paminklą pastatęs. Vytautas ir pats neslėpė, esą iš visų širdžiai mielų savųjų darbų „Žemaitis“ jam pats mieliausias. Paskui iškalė „Palangos Juzę“ M. Valančiaus tėviškėje, paminklą 1863 metų sukilėliams, M. K. Čiurlionį, Herkų Mantą, keletą antkapinių paminklų.
Ir štai atėjo 1972-ieji, sakytume, lūžio metai didžiojo menininko kūrybinėje biografijoje, - Ablingos memorialas. Pasakoti apie jo gimimą ir gyvavimą ilga būtų istorija. Tai grupinis visos Lietuvos liaudies meistrų kūrinys, tačiau be Majoro sumanymo ir jo pastangų šiai idėjai įgyvendinti tokio unikalaus medžio skulptūrų ansamblio nebūtų. Nors laikai keičia nuostatas ir požiūrius, memorialas primena didžiulę krašto tragediją, 20-ojo amžiaus politikos išsigimimo kraštutinumus Europoje, tekusius ir mūsų tautai.
Ar dėl nuopelnų monumentaliajai lietuvių tautodailei ir „auką už tautą“ Vytautas tinkamai įvertintas? Klausimas iš tiesų retorinis.
Žmonių pagarbos ir meilės jam užteko, anot žmonos Birutės, draugų ir bičiulių buvo begalės. Užsakymų netrūko, išskirtinio dėmesio taip pat. Tačiau lemtis vis pakišdavo pagalį, kai kūrėjui reikėjo tiesiog skatinančio dėkingumo ženklo ar kiek nuoširdesnio įvertinimo.
Dar sovietiniais metais liaudies meno šventėje buvo vieningai nutarta žemaitį Vytautą Majorą vainikuoti Liaudies Meistrų Meistru. Anoji valdžia tam nepritarė. Vėliau ir numatytos premijos nepaskyrė. Ablingos memorialas buvo atidarytas su sovietiška politine pompastika, tačiau jo sumanytojas ir organizatorius paskubom buvo nustumtas į šalį, nors Vytauto Majoro talentas tada jokiomis prasmėmis nekėlė abejonių. Ir atkuriama lietuvininko sodyba Jurgiuose buvo tapusi ne tiek paties Vytauto sumanymų vaisius, kiek vietinės valdžios pasipuikavimu.
Slėgė ir tai, kad stojus Atgimimui nebuvo priimtas Vytauto sumanytas koplyčios iš ąžuolo Rainių miškelio aukoms atminti projektas. Vėliau prisiminė: „Norėjau padaryti pirmą savo gyvenime liaudišką altorių.“ Gautą kompensaciją už iškalėtus metus lageriuose jis atidavė į Nepriklausomybės fondą.
Vytautas nebuvo išdidus ar tuščiagarbis. Tačiau daug iškentėjusią, o paskutiniaisiais gyvenimo metais silpstančią menininko širdį būtų paguodęs tik dabar paskirtas Garbės piliečio vardas. Deja, gyvas būdamas apie tai neišgirdo.
Iš praeities semiamės Tėvynės meilės ir stiprybės
Česlovą Tarvydą dabar dažniau sutiksi Priekulėje nei Gargžduose. Beje, jis yra visur, nes nuo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos dienų išrenkamas Klaipėdos rajono tarybos nariu, o tai įpareigoja rūpintis visais žmonėmis. Turi pasitikėjimą netgi tų, kurie vis dar kreivai žiūri į permainas atnešusią nepriklausomybę ar ilgisi netektų sovietmečio privilegijų.
Dešimtmetis, kai Česlovas eina Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono asociacijos pirmininko pareigas. Beje, mūsų tremtinių organizacija yra viena iš veikliausių visoje šalyje, išplėtojusi ir tiriamąją, ir kultūrinę bei edukacinę veiklą.
Priekulė - lyg skausmingas randas Tarvydų gyvenime. Iš čia esančios geležinkelio stoties 1952 metų vasarą šeima buvo ištremta į Sibirą. Iš Žemaitijos į Krasnojarską tada pajudėjo keturi žmonių prikimšti vagonai. Šešiolikametis Česlovas dirbo sunkų darbą plytinėje iki sugrįžimo 1957-aisiais į gimtąjį Šermukšnių kaimą.
Čia, Priekulėje, buvusio MGB būstinės kieme, ant grindinio buvo sumesti 1953 metų kovo mėnesį žuvę Geležinio Vilko būrio partizanai, tarp jų - Česlovo brolis Pranas, būrio skyriaus vadas.
Viena mintis jo neapleido kiekvieną minutę – surasti, pagerbti ir pažymėti šio krašto partizanų kovų ir žūties vietas, surinkti kuo daugiau žinių apie jų žygius, kovos draugų ir artimųjų prisiminimus, kol dar gyvi anų dienų liudininkai. Jų būta visokių – kas partizanams talkininkavo ar buvo ryšininkai, o kas kitoje pusėje – su okupantais, stribais ar kitaip pasirinko kolaboravimo kelią.
Kaip dabar sako Česlovas, atkasinėjant partizanų palaikus pakrūmėse, žvyrduobėse ar buvusios Priekulės MGB būstinės teritorijoje, sulaukė daugelio žmonių geranoriškos pagalbos, mūsų rajono įmonių bei Savivaldybės materialinės paramos.
Pripažinkime, jog be Česlovo Tarvydo idėjų, milžiniško triūso ir ryšių bei žmonių pasitikėjimo juo pačiu vargu ar turėtume savo rajone tokį Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų. Jo fondai nuolat papildomi unikaliais eksponatais, didžiulę istorinę vertę turinčiais originaliais dokumentais. Patalpos vis plečiamos, pastaraisiais metais muziejaus teritorijoje pastatytas identiškas partizanų bunkeris, atgabentas sovietiško traukinio vagonas, kuris tremtiniams ir tiems, kurie jų dalios nepatyrė, skaudžiai primins lietuvių kelionę į vergiją. Atvykstančiuosius į muziejų pasitinka paskutinis Vytauto Majoro darbas - paminklas Lietuvos partizanams.
Česlovas Tarvydas dabar savo pareiga laiko nustatyti ir paminkliniais ženklais pažymėti visas partizanų kovų ir žuvimo vietas, todėl laukia geranoriškų pranešimų. Rūpestį jam kelia ne visiems suvokiamas paprastas humaniškumas - gerbti mirusiuosius, mat neseniai netoli Priekulės suplanuotas privatus žemės sklypas pamiškėje, kur pokario metais užkasti rezistentų lavonai, čia ir kryžius pastatytas.
Asmenybę nuo mažumės formuoja tautiškumo dvasia ir kitos dorovinės vertybės. Tarvydų šeimoje visada buvo gerbiamas motinos brolio – garsaus prieškario diplomato ir politikos veikėjo, žymaus kultūrininko dr. Jurgio Šaulio iš Balsėnų atminimas. Iš užsienio pargabentą vertingą diplomato archyvą Česlovas perdavė Lietuvos nepriklausomybės signatarų namams, ir tai buvo dingstis įsteigti atskiriems signatarams skirtas muziejaus sales. Česlovo Tarvydo šeima yra Signatarų klubo narė.
Rugpjūčio pabaigoje Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje vyksiančioje šventėje bus pristatyta čia sukauptais dokumentais paremta pirmoji knyga apie rezistenciją ir tremtį Klaipėdos rajone. Česlovas Tarvydas – vienas iš jos leidybos iniciatorių.
Aldona VAREIKIENĖ
