Hagos teismo vyriausiosios prokurorės Fatou Bensouda (Fatu Bensuda) ataskaitoje rašoma, kad kalėjimas Antaviliuose galėjo veikti 2005-2006 metais.
„Atrodo, kad („violetiniu“ vadinamas centras) buvo įsikūręs Antaviliuose, Lietuvoje, ir veikė nuo maždaug nuo 2005 metų vasario iki apytikriai 2006-ųjų kovo. Per šį laikotarpį mažiausiai du nukentėjusieji, kaip teigiama, patyrė kankinimų ir žiauraus elgesio veiksmų“, – rašoma prokurorės dokumente.
Kreipimesi teigiama, kad nusikaltimai taip pat galėjo būti įvykdyti panašiuose centruose Lenkijoje ir Rumunijoje.
A. Anušauskas: tai tik spėjimai
2009 - aisiais parlamentiniam tyrimui dėl spėjamo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) centro vadovavęs Seimo narys Arvydas Anušauskas sako, kad prokurorės ataskaitoje remiamasi viešai paskelbtais spėjimais, tačiau be JAV bendradarbiavimo išsiaiškinti visą tiesą būtų sudėtinga.
„Jos naudojama informacija yra paimta iš viešų šaltinių ir tuose viešuose šaltiniuose nėra taip tiesiai akivaizdžiai su kokiais nors faktais detalėmis teigiama – ten yra spėjimai, kad galėjo galbūt ir būti du žmonės, o galėjo ir nebūti“, - BNS antradienį sakė A. Anušauskas.
Lietuva yra Tarptautinio baudžiamojo teismo steigiamosios sutarties Romos statuto dalyvė, todėl turėtų pareigą bendradarbiauti su teismu. JAV teismo veikloje nedalyvauja.
„Pagrindiniai šaltiniai yra ne Lietuvoje, o JAV. JAV nėra konvencijos signatarės, tai sudaro tyrimui rimtų problemų“, - sakė A. Anušauskas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV 2003 metais atsisakė šiurkščiausių tardymo metodų, kuriuos žmogaus teisių gynėjai prilygina kankinimui.
Tarptautinis baudžiamasis teismas - antroji tarptautinė teisminė institucija, kuri gali aiškintis, kas prieš dešimtmetį vyko pastate Antaviliuose, 15 kilometrų nuo Vilniaus. Bylą dėl galimo kankinimo jau nagrinėja Strasbūre veikiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas. Jį Lietuvos vyriausybė oficialiai patikino, kad Antaviliuose buvo įkurtas žvalgybos paramos centras, o ne slaptas kalėjimas.
2002 metais įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas tiria karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir genocido nusikaltimus.
JAV neleis persekioti amerikiečių
Į Afganistaną JAV įsiveržė po kelis tūkstančius gyvybių nusinešusių 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių, apkaltinusi valdantįjį Talibano režimą slepiant ataką organizavusius teroristus.
Savo prašymo santraukoje F. Bensouda nurodė, kad „turima informacija suteikia pakankamą pagrindą manyti“, jog JAV kariškiai ir CŽV operatyviniai darbuotojai „Afganistane ir kitose vietose, daugiausiai 2003–2004 metų laikotarpiu, įvykdė kankinimų, žiauraus elgesio veiksmų, asmenų orumo pažeidimų, žaginimų ir seksualinio smurto veiksmų prieš sulaikytuosius, susijusius su konfliktu“.
Prokurorės biuras nurodė, jog esama priežasčių manyti, kad mažiausiai 54 sulaikytieji nukentėjo nuo JAV kariuomenės narių, o mažiausiai 24 – nuo CŽV operatyvinių darbuotojų veiksmų.
Tarp numanomų smurto veiksmų minimas skandinimo imitavimas (waterboarding). Šią tardymo priemonę JAV prezidento George'o W. Busho (Džordžo V. Bušo) administracija leido naudoti po Rugsėjo 11-osios teroro atakų. Prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) šią praktiką uždraudė atėjęs į valdžią 2009-aisiais.
Šešiolikos puslapių santraukoje sakoma, kad tarp asmenų, dėl kurių tikriausiai bus vykdomi kokie nors būsimi tyrimai, „esama asmenų, parengusių arba leidusių naudoti tardymo metodus, kurių rezultatas yra įtariami nusikaltimai, arba paskirtų prižiūrėti, kaip JAV ginkluotųjų pajėgų ir CŽV nariai taiko“ šiuos metodus.
JAV Valstybės departamentas pareiškė nagrinėjantis F. Bensouda prašymą suteikti įgaliojimus, bet yra nusistačiusi prieš Tarptautinio Baudžiamojo Teismo dalyvavimą aiškinantis situaciją Afganistane.
„Mūsų požiūris aiškus: TBT tyrimas JAV pareigūnų atžvilgiu būtų visiškai nepateisinamas ir nepagrįstas, – pažymėjo Valstybės departamentas. – Mūsų platesniu vertinimu, pradėti TBT tyrimą neatitiktų nei taikos, nei teisingumo interesų Afganistane.“
Pranešimai apie galimą CŽV kalėjimą buvusioje jojimo bazėje Antaviliuose JAV žiniasklaidoje pasirodė 2009 metais. Įtarimus Lietuvoje aiškinosi parlamentinė komisija ir teisėsauga, prokurorų tyrimas su pertraukomis tęsiasi iki šiol, Lietuvos teisėsauga pagalbos kreipėsi į JAV, Lenkiją ir Rumuniją.
Ilgą laiką Lietuvos vyriausybė ir parlamentarai laikėsi pozicijos, kad šalis neturi duomenų apie konkretų asmenų gabenimą ir negali jų gauti, jei informacijos nepateiks JAV.
Papildomų diskusijų sukėlė 2014 metais paskelbta JAV Senato ataskaita. Joje konkretūs centrai neįvardijami, bet žmogaus teisių gynėjai mano, kad Lietuvoje veikė dokumente „violetiniu“ vadinamas centras. Anot JAV Senato ataskaitos, jis veikė nuo 2005 metų pradžios, o buvo uždarytas 2006 metais dėl neužtikrintos medicinos priežiūros, teigiama, kad jame kalintas Mustafa al-Hawsawis (Mustafa Hausavis) iš Saudo Arabijos.
Naujas posūkis įvyko praeitą vasarą, kai Strasbūro teisme Vyriausybės atstovai pareiškė, kad prieš dešimtmetį amerikiečiai į Lietuvą gabeno ne kalinius, o ryšio įrangą, o Antaviliuose buvo kuriamas žvalgybos paramos centras. Teisingumo viceministras, kreipdamasis į devynių teisėjų kolegiją, tuomet pareiškė, kad „Lietuvoje joks slaptas CŽV sulaikymo centras neveikė“.
Lietuvos vyriausybės teigimu, kitas tyrimuose minimas objektas - pastatas Vilniaus mieste Sierakausko gatvėje - „buvo skirtas slaptųjų bendradarbių eksfiltravimui“ - perkėlimui į saugią aplinką.
Dvi kadencijas - 1998-2003 ir 2004-2009 metais - Lietuvos prezidento pareigas ėjęs Valdas Adamkus ne kartą sakė esąs įsitikinęs, kad CŽV slapta netardė kalinių Lietuvoje.
