Tarp lauko akmenų – ir žvaigždėlapis

Kelmės rajono Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Sta­ka­vos kai­me esan­čių sen­ka­pių pa­šo­nė­je, Pa­vai­niš­kės kai­me, gy­ve­nan­tis Juo­zas Mau­ra­gas rink­da­mas ak­me­nis ap­ti­ko neįp­ras­tą ra­di­nį – kaž­ką pa­na­šaus į me­da­lį. Ma­no­ma, jog tai ga­li bū­ti žvaigž­dė­la­pis.

Ma­nė ra­dęs me­da­lį

Pa­vai­niš­kės kai­mo gy­ven­to­jas Juo­zas Mau­ra­gas pa­sa­ko­jo, jog ne­ma­ty­tą daik­tą ra­dęs bend­ro­vės lau­ke, rink­da­mas ak­me­nis, ne­to­li sen­ka­pių.

„Pa­si­len­kiau paim­ti – ge­le­žis, ne ge­le­žis. Pir­ma min­tis, šo­vu­si į gal­vą, – koks nors me­da­lis bus be­si­mė­tan­tis že­mė­se. Juo la­biau kad bu­vo pra­dur­tas. Bet kaip me­da­lis ra­di­nys bu­vo lyg ir per di­de­lis. Ge­riau įsi­žiū­rė­jęs pa­ste­bė­jau kur kas įdo­mes­nių da­ly­kų“, – sa­kė vy­riš­kis.

Ap­va­lus me­ta­li­nis dir­bi­nys bu­vo iš­rai­žy­tas įvai­riais or­na­men­tais, pa­čia­me vi­du­riu­ke bu­vo ta­ry­tum sau­lė ar gė­lės žie­das.

„Ka­dan­gi rei­kė­jo dirb­ti, tai vi­są die­ną ra­di­nį ir ne­šio­jau­si. Kar­tu dir­bu­sie­ji iš ma­nęs šai­pė­si, siū­lė mes­ti tą ge­le­žį. Bet aš kant­riai su­lau­kiau dar­bo pa­bai­gos, par­si­ne­šiau tą daik­tą į na­mus, o vė­liau nu­ve­žiau į Šau­kė­nų mu­zie­jų. Neiš­ma­niau, ką iš tik­rų­jų ra­dęs“, – pa­sa­ko­jo.

Do­va­na nu­ste­bi­no

Neįp­ras­tas ra­di­nys da­bar sau­go­mas Šau­kė­nų kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je. Mu­zie­ji­nin­kė Ele­na Bur­du­lie­nė sa­kė, jog mu­zie­jui žmo­nės yra do­va­no­ję įvai­riau­sių daik­tų, ta­čiau to­kios do­va­nos su­lau­ku­si pir­mą­syk.

„Ga­vu­si ir aš ne­ži­no­jau, koks tai daik­tas, ko­kia ga­li bū­ti jo pa­skir­tis. At­si­tik­ti­nai į mu­zie­jų už­su­kęs lan­ky­to­jas man paaiš­ki­no, jog ra­di­nys ne kas ki­ta, o tik­rų tik­riau­sia žvaigž­dė­la­pio ko­pi­ja. Tik­ro žvaigž­dė­la­pio ra­tu­kai su­ka­si, o šio – ne“, – pa­sa­ko­jo E. Bur­du­lie­nė.

Lan­ky­to­jo žo­džiais, žvaigž­dė­la­py­je yra at­spaus­ti sim­bo­liai. Kiek­vie­nas žvaigž­dė­la­pio sluoks­nis yra at­ski­ras, jį ga­li­ma su­kti, ras­ti įvai­rias no­ri­mas da­tas. Žvaigž­dė­la­pis – lai­ko ka­len­do­rius, ja­me nu­ro­dy­ti ir ke­lia­mie­ji me­tai, ir mė­nu­lio fa­zės, vi­du­ry­je pa­žy­mė­tas ga­lak­ti­kos sim­bo­lis, žied­la­piai ir tar­pe­liai tarp jų reiš­kia sau­lės ak­ty­vu­mo ly­gį. Pa­si­nau­do­jus žvaigž­dė­la­piu ga­li­ma su­ži­no­ti, ne tik kas bu­vo prieš, bet ir ko ti­kė­tis atei­ty­je.

„Žmo­gus pa­sa­ko­jo be­si­do­min­tis Ry­tų fi­lo­so­fi­ja ir re­li­gi­ja, svars­tė, gal koks žy­dų ra­bi­nas iš Pa­les­ti­nos ar ko­kio ki­to Azi­jos kraš­to ga­lė­jo bū­ti pa­lai­do­tas su žvaigž­dė­la­pio sim­bo­liu“, – pa­sa­ko­jo mu­zie­ji­nin­kė.

Ra­di­nių bū­ta ir anks­čiau

Žvaigž­dė­la­pis ras­tas lau­ke ne­to­li Sta­ka­vos kai­mo sen­ka­pių.

„En­cik­lo­pe­di­jo­je esu skai­čiuo­si, jog bu­vę net dve­ji Sta­ka­vos ar­ba Tit­vy­diš­kės sen­ka­piai, sto­vė­jęs Sta­ka­vos dva­ras, baž­ny­čia. Dau­giau ne­gu prieš pu­sę am­žiaus, 1950 me­tais, sen­ka­pius ra­dau gra­žiai šei­va­me­džiais, aly­vo­mis ap­so­din­tus, dar ir pa­mink­lų bu­vo. Vė­liau žmo­nės sen­ka­piuo­se pra­dė­jo rū­sius kas­ti ir į juos bul­ves pil­ti. Sen­ka­piai pa­leng­va ny­ko, ap­žė­lė“, – pa­sa­ko­jo mu­zie­ji­nin­kė.

1885 ir 1895 me­tais sen­ka­piuo­se ka­si­nė­jo ar­cheo­lo­gas Dau­gir­das, iš­ty­ręs še­šis griau­ti­nius ka­pus. Ge­le­ži­niai ir bron­zi­niai daik­tai (kir­vis, gran­di­nė, ap­juo­su­si mi­ru­sio vai­ko gal­vą ir ki­ti) lai­ko­mi Kau­no is­to­ri­nia­me ir Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­juo­se.

Apie žvaigž­dė­la­pius

Žvaigž­dė­la­pis – dan­gaus sri­ties ar vi­sos dan­gaus he­mis­fe­ros pla­nas su dan­gaus pu­siau­ji­nė­mis koor­di­na­tė­mis. Ja­me pa­vaiz­duo­tos ten esan­čios žvaigž­dės, jų spie­čiai, ūkai, ga­lak­ti­kos bei ki­ti dan­gaus ob­jek­tai.

Žvaigž­dė­la­pis yra taip su­da­ry­tas, kad juo ga­lė­tų nau­do­tis ir šiau­ri­nio, ir pie­ti­nio Že­mės pus­ru­tu­lių žvaigž­džių ste­bė­to­jai. Ka­dan­gi žvaigž­dės ju­da nak­ties dan­gaus skliau­tu, to­dėl jų pa­dė­tis vi­są lai­ką kei­čia­si. Dėl to žvaigž­dė­la­piuo­se yra vaiz­duo­ja­mos žvaigž­dės, ku­rias ga­li­ma ma­ty­ti žiū­rint tam tik­ra kryp­ti­mi ir tam tik­ru lai­ku. Žvaigž­dė­la­py­je pa­pras­tai bū­na nu­ro­dy­tas me­tų lai­kas, mė­nuo ir va­lan­dos. At­siž­vel­giant į lai­ką, vie­na va­lan­da pri­de­da­ma tuo me­tų lai­ku, kai laik­ro­dis at­su­ka­mas vie­ną va­lan­dą at­gal.

Dan­gaus skliau­tas su­skai­do­mas į 12 da­lių ir su­da­ro­mi 12 žvaigž­dė­la­pių, ku­rių kiek­vie­na­me yra at­vaiz­duo­ti ati­tin­ka­mą mė­ne­sį ma­to­mi žvaigž­dy­nai. Jie su­da­ro­mi at­ski­roms geog­ra­fi­nėms pla­tu­moms, at­si­žvel­gia­ma į skir­tin­gus me­tų lai­kus.

Šiuo­lai­ki­niuo­se žvaigž­dė­la­piuo­se iki šiol var­to­ja­mi grai­kų ir ara­bų ast­ro­no­mų pa­siū­ly­ti žvaigž­dy­nų pa­va­di­ni­mai, vie­no žvaigž­dy­no žvaigž­dės jun­gia­mos pa­pras­to­mis li­ni­jo­mis. Prieš ke­le­tą am­žių žvaigž­dė­la­piuo­se ap­link tam tik­ro žvaigž­dy­no žvaigž­des bū­da­vo pie­šia­mos su­dė­tin­gos fi­gū­ros.

Dalia KARPAVIČIENĖ