Prisimindami praeityje gyvenusią asmenybę, norėdami geriau ją suprasti ir visapusiškai įvertinti jos reikšmę tuometiniam gyvenimui ir vietą krašto istorijoje, visuomet atsiduriame akistatoje su to meto istorinėmis aplinkybėmis. XX amžius su kaupu pripildė Lietuvą epochinės reikšmės įvykiais: tai karai, valstybės atkūrimas, nepriklausomybės įtvirtinimas, okupacijos, laisvės praradimas, santvarkų kaita, trėmimai, dramatiški kraujo ir keršto sūkuriai. Baimė ir neviltis, atsigavimo pastangos, atviros žaizdos ir gausybė randų.
Pokaris. Karo nusiaubtas miestas, išdraskyta per šimtmečius susiformavusi šio krašto daugiaspalvė bendruomenė, vėl šeimininkauja 1940 metų trėmimų organizatoriai ir vykdytojai, išblaškyta šviesuomenė (kas emigravo, kas ištremti, o kas susigūžę tūno nuošalėje ir su baime laukia savo lemties), svetima ideologija ir jos diegimo brutalumas glumina visuomenę. Nepaisant viso to, gyvenimas, tarsi išdeginta pieva, kaupia atsigavimo jėgas želmenims prasikalti. Į tokią aplinką patenka buvęs dailės ir inžinerijos studentas, projektavimo instituto specialistas, artileristas frontininkas Aleksandras Fadinas, karo keliais atblokštas į šiuos kraštus. Demobilizavęsis jis apsistoja Tauragėje, čia pradėdamas dirbti apskrities kultūros namuose, kur pasiliks visam laikui, iki savo gyvenimo pabaigos 1981 metais.Poetiškos sielos žmogus
Pažinojusiųjų Alesandrą Fadiną atmintyje įsirėžė jo asmenybės bruožai ir taikus, malonus charakteris, kuris formavosi nuo vaikystės taip tvirtai, kad nepasidavė ir karo žiaurumų įtakai. Verta prisiminti, kaip 1971 metais Aleksandras, sulaukęs jau garbingo amžiaus, primygtinai prašomas papasakojo rajoninio laikraščio korespondentui Kostui Kaukui visą gyvenimą nešiotą širdgėlą apie vaikystę, Motiną ir didelį norą piešti: „ ...Na, supranti...Namuose ant sienos kabojo ikona. Dievo Motina. Vienas likęs, aš tą ikoną nusikabindavau ir kopijuodavau. Piešiau kelias dienas, paskui sukeičiau. Tikrosios vietoje pakabinau savo darbo ikoną. Namiškiai nieko nepastebėjo. Mama kasdien meldėsi sukeistai ikonai. Kiek vaikui džiaugsmo. Aš – dailininkas! Niekas neatskiria kopijos nuo originalo. Ir vis dėlto teisybė išaiškėjo...Ar tu gali įsivaizduoti, kaip mama verkė, raudojo?...Štai ji augina sūnų, kuris galėjo pasikėsinti prieš Dievo Motiną...Tu supranti, ką aš tada padariau? Įžeidžiau tikinčios motinos jausmus.“
Visada išliko kultūros žmogumi
Antrojo pasaulinio karo metai prabėgo fronto linijose, vadovaujant artilerijos diviziono štabui. Iškalbingas tas faktas, kad kario uniformą užsivilko savo noru, nors buvo atleistas nuo karinės tarnybos dėl darbo projektavimo institute. Tokį žingsnį padiktavo ne išskaičiavimai, o sąžinės balsas ir atsakomybė prieš aplinkinius eilinius žmones, išgyvenančius artimųjų netektis. „...Nueini, būdavo, į parduotuvę, stovi eilėje, o moterys taip ir varsto skvarbiais žvilgsniais, lyg sakydamos: Gal dezertyras? Kodėl tu čia? Mūsų vaikai kariauja, žūva, o tu...?“ – prisimindavo Aleksandras. Turėdamas techninį išsimokslinimą, vadovavimo patirties, tam laikui itin palankią frontininko reputaciją, nepasidavė valdžios spaudimui pereiti į administracinę ūkinę veiklą, užimti vadovaujančias pareigas, kurios būtų užtikrinusios turtingesnį gyvenimą, patogesnę buitį, galimybes karjerai, o kaip tikras Kultūros Žmogus liko ištikimas savo pašaukimui vykdyti nepelningą, tačiau kilnią kultūrininko misiją. Meilė menui reiškėsi ne vien pastangomis suprasti ir pažinti, bet aktyviu dalyvavimu kultūriniame gyvenime, aktyviu darbu, suryjančiu net ir laisvalaikį: kūrė dekoracijas dramos spektakliams, vadovavo vaikų ir suaugusiųjų dramos studijai, o subūrus liaudies dainų ir šokių ansamblį dainavo šio ansamblio chore, savo kūrybines mintis realizavo apipavidalindamas 25 rajonines dainų šventes, jaunimo festivalius ir daugybę kitų šventinių bei proginių renginių.
Atmintyje dar gyvi draugiški pokalbiai (kartais prie jo mėgstamo raudonojo portveino butelaičio), kurių metu Aleksandras pasakydavo nemažai tiesos apie oficialiosios istoriografijos iškreiptai, ideologizuotai traktuojamus istorinius įvykius ir realų kritišką einamųjų įvykių vertinimą. Šiuos A.Fadino asmenybės bruožus verta prisiminti jau vien dėl to, kad tai padeda geriau suvokti šio žmogaus prigijimą ir įsitvirtinimą šiame krašte, perprasti jo gebėjimą rasti bendraminčių, pažadinti jų kūrybines galias, suburti juos organizuotai kultūrinei veiklai.
Pokarinis gyvenimas reikalavo iš žmonių susitelkimo, atsidavimo ir didelių pastangų, kai reikėjo kurti, o aplinkui – vien skurdas, nepritekliai. Nėra kultūros namų. Aleksandras, turėdamas projektavimo žinių, suprojektuoja, kaip pritaikyti buvusią mėsos prekybos halę (dabar sporto mokykla), įrengti sceną ir tokiu būdu išeiti iš padėties, nors šie kultūros namai tarnavo net 15 metų. Tuo pačiu metu reikėjo būti ir kultūros namų direktoriumi, ir dailininku dekoratoriumi, ir dailininku apipavidalintoju, ir režisieriumi, ir vaikų bei suaugusiųjų dailės studijos vadovu, ir dailininku konsultantu.
Obelisko autorius
Mažai kas žino, kad Antrojo pasaulinio karo rusų karių kapinėse (buvusiame miesto sode) esančio obelisko autorius taip pat A.Fadinas. Atidžiau pažvelgę į šį autorinį darbą galime gėrėtis jo architektūriniu sprendimu. Obelisko formos, proporcijos, dydis parodo autoriaus sugebėjimą sukurti originalumu išsiskiriantį kūrinį paprastomis išraiškos formomis. Prisiminimo vertas ir Aleksandro suprojektuotas postamentas Vinco Kudirkos biustui skverelyje prie kultūros namų, kur jis subtiliai derinosi su gamtine aplinka. Negalima nepaminėti ir A.Fadino, kaip rajoninių kultūros namų direktoriaus, pastangų suburiant rajono mokytojus parengti ir išsiųsti peticiją į Vilnių, kad būtų atstatyti buvę šaulių rūmai įkuriant juose kultūros namus. Tuo atveju ruso, buvusio frontininko, aktyvi pozicija buvo itin vertinga.
Net praėjus trims dešimtmečiams nuo Aleksandro mirties gėrimės ir didžiuojamės tomis vertybėmis, kurios atsirado tik šio kultūros fanatiko pastangomis. Dabar, plėtojant draugystę ir bendradarbiavimą su partneriais iš Vokietijos ir kitų ES valstybių, puikiai mus reprezentuoja pokariu įsteigtas „Jūros“ dainų ir šokių ansamblis. Be to, šis kolektyvas ne vieną dešimtmetį Tauragės vardą garsino koncertuodamas Estijoje, Latvijoje, Gruzijoje, Maskvoje, daugelyje vietų Lietuvoje. Pasikeitė kelios muzikantų, dainininkų ir šokėjų kartos, o kolektyvas gyvuoja, ir juo pelnytai didžiuojamės.
Režisieriaus Juozo Grigo (jo veikla irgi verta atskiro paminėjimo) ir dailininko A.Fadino pastangomis įkurtas Tauragės liaudies teatras, ištisą pusšimtį metų džiuginęs vietinius žiūrovus, garsinęs Tauragės vardą Lietuvoje ir už jos ribų: Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Sankt Peterburge – šiandien lyg ir savaime suprantamas dalykas, tarsi privaloma būtinybė.
Išugdė būrį tautodailininkų
Tauragėje A.Fadino pastangomis ir rūpestinga globa išugdytas nemažas būrys tautodailininkų, kurie garsėjo savo organizuota veikla: puošė miestą medžio skulptūrų ansambliais, rengė rajonines savo darbų parodas, atstovavo mūsų kraštui regioninėse ir respublikinėse parodose. Šie istorinės reikšmės ilgalaikiai kultūros reiškiniai keitė kultūrinę aplinką, formavo geras tradicijas, keitė miesto veidą, ugdė žmones, lavino jų meninį išprusimą.
Apie liaudies teatro, jo režisieriaus J.Grigo ir dailininko A.Fadino autoritetą iškalbingai liudija tai, kad išsiplėtojo nuoširdūs ryšiai ir kūrybinis bendradarbiavimas su aktoriais K.Kymantaite, O.Juodyte, A.Kernagiu, J.Rygertu, režisieriais V.Limantu, M.Karkleliu, rašytojais K.Saja, J.Skliutausku, J.Josade, R.Narečioniu, scenografu J.Surkevičiumi. Būdamas liaudies teatro dailininkas, A.Fadinas sukūrė puikių scenografijos darbų. Jo dekoracijos spektakliui „Žemė maitintoja“ įėjo į teatro meno istoriją kaip novatoriškas ir gilaus filosofinio apibendrinimo darbas. Tai buvo tokios stiprios įtaigos jaudinantis kūrinys, kad pakėlus scenos uždangą, dar neprasidėjus spektakliui, žiūrovai plojo nuostabiam vaizdui, kurį sukūrė dailininkas, ir minčiai, kurią scenovaizdis išreiškė.
Šiais metais sukanka 100 metų nuo A.Fadino gimimo. Jo asmeninė pozicija, kelių dešimtmečių darbas, tarnavimas mūsų krašto kultūrai deramai įvertintas. Tauragės rajono Tarybos sprendimu A.Fadino vardu pavadinta viena iš naųjų Tauragės miesto gatvių. Balandžio 14-ąją jam atminti bus pasodintas ąžuoliukas kuriamoje atminimo alėjoje.
Balandžio 14 d., 18 val., Tauragės kultūros rūmuose vyks vakaras-portretas, skirtas kultūros darbuotojo A.Fadino 100-osioms gimimo metinėms. Kviečiame dalyvauti.
