Tarmiškos kalbos įsileidimas į namus reikalauja milžiniško sąmoningumo
Vis dėlto jaunų žmonių tarpe atsiranda ir tų, kurie laužo stereotipus apie mirštančias tarmes ir įkvepia tarmiškai kalbėti kitus, viena iš jų – kultūros istorikė, etnomuzikologė ir dzūkiškos kultūros puoselėtoja Eglė Kašėtienė. Šiemet ji kartu su vyru Roku Kašėta už dzūkų etnokultūros puoselėjimą apdovanota aukščiausiu Kultūros ministerijos apdovanojimu – garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. E. Kašėtienė dzūkiškai rašo ne tik socialiniuose tinkluose, bet taip kalbasi ir su kaimynais, savo dukra, o su komanda organizuodama dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“ visus penkerius metus vykdė išskirtinai tik tarmišką komunikaciją, todėl juokauja, kad turbūt, jei ieškotume internete dzūkiškų tekstų, pirmą vietą pagal jų gausą laimėtų būtent jos bei kitų festivalio komandos narių rašyti tekstai.
„Aš nesu gimusi Dzūkijoje, čia neturėjau giminių, bet jokios kitos vietos nelaikau savo namais labiau nei šito krašto. Gal kitur yra pigesnių sodybų ant ežero kranto, patrauklesnio socialinių paslaugų pasiekiamumo, daugiau kultūros renginių ar kitų dalykų, bet aš žinau ir jaučiu, kad turiu būti būtent šiame Šilų dzūkų krašte. Todėl čia ir gyvenu. Meilė Dzūkijai atėjo per liaudies dainas, kurias nuo pat gimimo man dainavo mama, per gamtą, žmones, kuriuos čia pažinau dar vaikystėje, kai su šeima stovyklaudavome netoli Zervynų ar Ūlos. Paskui pradėjau čia vykti traukiniu jau viena etnografinės medžiagos rinkimo tikslais,“ – apie susižavėjimo dzūkų kultūra ištakas pasakoja E. Kašėtienė.
E. Kašėtienė pabrėžia, jog dzūkų šnektos ji turėjo mokytis, tai nebuvo įgimta, o norint pramokti tarmės mes neturime jokių tam parengtų priemonių – nei gramatikų, nei pratybų ar kursų, mokyklų. Taigi dzūkišką šnektą ji perėmė bendraudama su vyriausiais vietos žmonėmis, užrašinėdama senąsias dzūkiškas dainas, senolių pasakojimus ir visa tai iš garso įrašų atidžiai transkribuodama.
„Reikia milžiniško sąmoningumo, kad, pavyzdžiui, šeima, kilusi iš Dzūkijos, bet gyvenanti Vilniuje, su savo vaikais namuose šnekėtų dzūkiškai. Tik per tą nuolatinį bendravimą ir įmanoma išlaikyti savo tarmę. Mus šiandien labai stipriai veikia standartinė kalba – ja kalbama visur: nuo parduotuvių, mokyklų, pašto iki socialinių medijų, televizijos. Iš esmės ir rašoma tik bendrine kalba. Tarminių tekstų labai nedaug. Vienas kitas poetas, rašytojas imasi rašyti gimtąja šnekta – tai, mano galva, neįkainojamas turtas. Su savo dukra Anele aš šneku tik dzūkiškai, nes noriu, kad tai būtų jos gimtoji kalba. Bendrinės lietuvių kalbos ji tikrai spės išmokti. Jau greitai norės žiūrėti filmukus, o kur man surasti dzūkiškai įgarsintą filmuką? Tokių nėra, tai matyt patiems su vyru teks vieną kitą įgarsinti. Šiais laikais labai sunku sukurti stiprią tarminę aplinką. Su kaimo, kuriame gyvename, kaimynais šneku dzūkiškai, bet net ir kai kurie čia gyvenantys žmonės stengias tarminę kalbą gesinti, jos vengti – juokais apie juos sakau – „vaidzina mokytus“. Tai liūdna. Vadinasi, net ir geografinė vieta jau nebenulemia jos gyventojų kalbos“, – sako E. Kašėtienė.
Mums besikalbant telefonu, interviu metu, Eglė kažkam rikteli: „Pylnų viedrų prisgrybavot?“.
„Štai apie ką aš kalbu, – po pauzelės tęsia Eglė, – kaimynai iš miško grįžinėjo, ėjo palei mūsų kiemą. Aš jų paklausiau dzūkiškai, o jie man atsakė bendrine: „Taip, prisigrybavome pilną kibirą“, nors abudu dzūkai, vyras šitame kaime gimęs.“
Apie šeimos svarbą išsaugant tarmę pabrėžia ir su jaunimu ilgą laiką dirbęs, žemaitiškai repuojantis ir kuriantis Paulius Gadeikis, gyvenantis Plungėje. „Kaip šeimoje šneka, taip ir vaikai šneka. Yra šeimų, kur vienas iš tėvų yra iš Žemaitijos, kitas – iš Aukštaitijos, bet vaikai eina į mokyklą Žemaitijoje, jų draugai žemaičiai, tada ir vaikai šneka žemaitiškai. Bet būna, jog kai kurie tėvai turi kažkokį demonizuotą supratimą apie žemaičių tarmę ir liepia savo vaikams šnekėti bendrine kalba“, – pasakoja P. Gadeikis. Jis pabrėžia, jog su jaunimu visuomet kalbasi žemaitiškai ir po kurio laiko jie prisitaiko ir patys ima žemaičiuoti.
Tarmiškas kalbėjimas užkonservuotas etnokultūros renginiuose ir išjuoktas viešojoje erdvėje
E. Kašėtienė pastebi, jog nepaisant įvairių vykstančių liaudies kūrybos, etnokultūros temai skirtų renginių, dažnai jų forma vis dar yra labiau parodomoji, o ne ta, kuri išties įkvėptų daugiau bendrauti tarmiškai. „Būna folkloro renginių, ir juose nuo seno įprasta tarp ansamblių pasirodymų vedėjui, arba ansamblių programose tarp dainų ir šokių kalbėti tarmiškai. Liūdna, kad vis dažniau matau, kad tarmė čia ir skamba tik scenoje, bet pasibaigus renginiui ar nulipus nuo scenos, dauguma vėl grįžta prie bendrinės kalbos. Vadinasi, ji jau tapo patogesne ir įprastesne bendrauti. Vaikams, kurie įvairiems konkursams mokosi dainuoti dzūkiškas dainas ar sekti pasakas, jau tenka ne juokais laužyti liežuvį – vaikus Varėnos rajone ruošianti mokytoja guodėsi, kad jai tenka dirbti kaip logopedei, nes paprasčiausio žodžio „kiaułė“ vaikas nesugeba ištarti dzūkiškai, t. y. kietindamas „l“. Vadinasi, tarmės šie vaikai beveik nebegirdi, o ką jau kalbėti apie jos vartojimą“, – pasakoja E. Kašėtienė.
Ji pastebi, kad vienas iš galimų faktorių, dėl ko nyksta tarmės yra ne tik tai, kad žmonės, išvykę į didesnius miestus ir norėdami pritapti, taikosi prie kalbančiųjų bendrine kalba, bet ir tam tikras tarmiško kalbėjimo stigmatizavimas. „Aš nesu dariusi mokslinių tyrimų, plataus masto apklausų ir negaliu pagrįsti šio teiginio tiksliais procentais, bet tarmės išsižadėjimą, vengimą ja kalbėti net ją mokant vadinčiau masine trauma, kurią pagaliau turime pripažinti, įvardinti garsiai ir tik tada imtis konkrečių veiksmų tarmių išsaugojimui. Ilgą laiką kalbėti tarmiškai buvo laikoma „kaimietišku“ bruožu, tarmiškai kalbantys personažai televizijoje, spektakliuose, kitose medijose visada buvo pajuokos objektais, o vaikai, tarmiškai prabylantis mokyklose, netgi patirdavo patyčias. Tai kaip mes dabar galime norėti, kad tarmės gyvuotų, jeigu ilgą laiką žmonės sąmoningai siekė slėpti savo dzūkavimą ar suvalkiavimą? Pirmiausia reikia gydyti šią traumą“, – užtikrintai teigia E. Kašėtienė.
P. Gadeikis – vienas iš kūrėjų, kuris stengiasi tarmę įsileisti ne tik į kasdienį gyvenimą, bet ir paskleisti plačiau savo kūryboje – repuodamas vietoj bendrinės lietuvių kalbos savo mintis jis reiškia žemaitiškai. Žemaičių tarmę atstovavo ir specialiai Merkinėje vykstančiam festivaliui „Aritmija“ suburtame ansamblyje „37 megahercai šiferio“.
„Tai man yra stiliaus manipuliacija, kuri leidžia išgauti naują išraišką. Būtent žemaitiškai aš geriausiai išreiškiu savo jausmus, emocijas, kai ko pasakyti bendrine kalba taip, kaip žemaitiškai, aš tiesiog negaliu. Tai yra kalba, kuria yra užprogramuotos mano smegenys, aš mąstau žemaitiškai“, – sako P. Gadeikis.
Tarmių vieta švietimo sistemoje vis dar neapibrėžta
P. Gadeikis teigia, jog net ir ieškodamas skirtingų kūrybos formų žemaitiškai, šios tarmės įpiršti niekam nesiekia ir yra lietuvis tiek pat, kiek ir žemaitis. Vis dėlto, pasak P. Gadeikio, tarmės savo vietą švietimo sistemoje privalo atrasti.
„Vyksta diskusijos dėl tikybos ir etikos pamokų, dėl jų reikalingumo, pamokų turinio neapibrėžtumo. Nesakau, kad tikybos ar etikos pamokų sąskaita, bet manau, jog galime turėti kultūros paveldo pamoką. Būtų nuostabi pamoka, kur mokiniai sužinotų apie savo šaknis, kultūrą, o viena iš programos dalių galėtų būti tarmės, kurios man yra viena svarbiausių dalių lietuvių kultūroje“, – teigia P. Gadeikis.
Dzūkų kultūros entuziastė E. Kašėtienė norėtų žengti dar toliau. „Aišku, būtų puiku tarmės pamokos mokyklose. Bent jau regionuose, kur šalia lietuvių kalbos pamokų būtų nors viena savaitinė to krašto šnektos pamoka su praktika tiek kalbant, tiek klausant, tiek rašant. Tačiau čia daug problemų – kas būtų tie pedagogai, kas rengtų mokomąją medžiagą, kokiu tarmės arealu remtųsi (juk tarmė nėra vienoda visame regione ar rajone)? Gal nuskambės naivokai, bet mano svajonė yra atidaryti dzūkišką darželį, kuriame auklėtojos su vaikais kalbėtų, žaistų, dainuotų tik dzūkiškai, jame vaikai didelę dienos dalį leistų gamtoje. Tokios praktikos įprastos Laplandijoje, kur samiai buvo praktiškai praradę savo kalbą. Tai būtų puikus būdas ir čia, Lietuvoje, vaikams kurti tarminę aplinką, kai tėvai jau per stipriai nutolę nuo savo gimtosios šnektos. Bet tada atsikvošėju – tenka grįžti į realybę – kas gi vestų savo vaikus į tokį darželį, jei daugeliui jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių šiandien vis dar atrodo, kad tarmė nieko verta arba tinkanti tik etnografiniams vaidinimams, humoro grupių pasirodymams? Jei tėvams teko patirti patyčias dėl tarminės kalbos, jie tikrai to nelinkės savo vaikams. Nors man atrodo, kad dabar jau tų patyčių gerokai mažiau. Varėnos rajonas yra didžiausias, bet rečiausiai apgyvendintas Lietuvos rajonas, jame tebegyvena kritiškai mažas skaičius jaunų šeimų. Tai irgi viena iš priežasčių, kodėl dzūkų šnekta taip sparčiai traukiasi iš vartosenos – net ir gyvendamas Dzūkijoje vis mažiau turi su kuo dzūkiškai pasišnekėti, o ir kaimynų kasmet mažėja“, – pasakoja E. Kašėtienė.
