Rekonstrukcijai viskas parengta
Suremontuoti pušų pašonėje prisiglaudę pastatai, o juose – jaukios palatos vaikams ir suaugusiesiems, pro kurių langus matyti Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčios, patogūs procedūrų kabinetai, kuriuose stovi moderni įranga, ir net naujas baseinas. Taip kada nors turėtų atrodyti sanatorija „Pušyno kelias“, įsikūrusi Verkių regioniniame parke, Vilniuje.
Rodydamas daugiau nei prieš 10 metų parengtus brėžinius, sanatorijos direktorius Vytautas Dumbrovas pasakoja: „Mes norime sukurti šiuolaikišką reabilitacijos centrą. Įrengsime daugiau vienviečių ir dviviečių palatų stacionare teikiamam reabilitaciniam gydymui, šiek tiek išplėsime esamą gydyklą, atsiras daugiau fizioterapijos ir gydytojų kabinetų, todėl ligoniams galėsime suteikti ir ambulatorinį reabilitacinį gydymą. Atskirame korpuse įrengtume baseiną, naujų vertikalių vonių, nes kineziterapija vandenyje labai sparčiai progresuoja. Pavyzdžiui, gali būti specialių baseinų žmonėms, besigydantiems po kojų lūžio. Taip pat įrengtume naujų masažo kabinetų – ne tik sausojo ar povandeninio, bet ir, pavyzdžiui, akmenų ar japoniškojo, kuriuos jau atlieka Druskininkuose. Todėl mamytės ir tėveliai, kol jų vaikai gydytųsi, galėtų pasinaudoti SPA centro paslaugomis.“
„Tai – gamtos ir sveikatos oazė kone Vilniaus centre, – tęsia direktoriaus pavaduotojas medicinai Rimantas Keblas. – Puikus parkas, sutvarkyta infrastruktūra, yra pasivaikščiojimo takai. Ir stirnų atbėga, ir voverių, kiškių... Ir visa tai mieste – vos 150 metrų į šoną nuo Kalvarijų gatvės. Todėl žmogui, kuriam reikia reabilitacinio gydymo, tačiau jis nenori ar negali važiuoti toli nuo namų, tai ideali vieta. O tėveliams itin patogu bet kada aplankyti besigydančius vaikus, nes atvažiuoti pas mus galima net miesto transportu.“
Visa tai numatyta rekonstrukcijos projekte, kuris buvo parengtas dar 1996 metais (architektas S. Šarkinas) ir kurio pagrindu 2011 metais parengti priešprojektiniai pasiūlymai sanatorijos rekonstrukcijai (vizijos autorius architektas Arūnas Paslaitis). Projektas suderintas ir su regioniniu parku, ir su Bažnyčia, ir su kultūros paveldo specialistais. Net leidimai statyboms gauti. Atrodo, tik kviesk statybininkus, ir netrukus viskas blizgės.
Statusas užtrenkė duris į ES paramą
Deja, ne viskas taip paprasta. Arba labai paprasta. Viskam reikia lėšų. „Pinigus, kuriuos mes uždirbame, investuojame į reabilitacijos paslaugų gerinimą. Prieš 10 metų paėmę daugiau kaip 3 mln. litų kreditą renovavome Vaikų skyrių, savo lėšomis iš dalies suremontavome Suaugusiųjų skyriaus patalpas. Tačiau kitiems darbams pinigų neužteko, todėl priimti daugiau ligonių (šiuo metu yra 122 vietos vaikams ir 87 suaugusiesiems) negalime. Nedidindami lovų skaičiaus, negalime padidinti ir pajamų, nes reabilitacijos trukmė aiškiai reglamentuota ir jos sutrumpinti negalime“, – aiškina R. Keblas.
„Deja, dėl savo statuso – valstybinis UAB-as – mes neturime galimybės pasinaudoti nei valstybės investicinėmis programomis, nei ES struktūriniais fondais ir renovuoti likusius tris korpusus bei atnaujinti gydyklą. Kai teikiame paraiškas konkursams, kuriuose dalyvauja UAB-ai, mums sako, kad turime eiti ten, kur dalyvauja viešosios įstaigos, o šių konkursų organizatoriai siunčia atgal“, – apgailestauja vienas sanatorijos vadovų.
„Savo galimybes taupyti ar papildomai užsidirbti mes jau išnaudojome. Yra norinčių pas mus atvykti į reabilitaciją, bet mes negalime jų priimti, nes nėra kur. Todėl esame lyg užburtame rate: norint uždirbti daugiau ir lėšų remontui sukaupti patiems, reikia padidinti gulimų vietų skaičių, bet naujoms palatoms įrengti taip pat reikia pinigų, kurių mes neturime“, – aiškina V. Dumbrovas.
Sanatorijos kolektyvas jau įrodė, kad moka skaičiuoti, dirbti ir užsidirbti, – Vaikų korpuso renovacijai pasiskolinti 3 mln. litų jau atiduoti. Taip pat apskaičiuota, kad papildomos 30 vietų per metus išlaidas gydymui ir medicinos personalo atlyginimams padidintų labai nedaug, tad papildomai uždirbtų lėšų užtektų ir atsiskaityti su kreditoriais, ir materialinei techninei bazei atnaujinti, ir mokos fondui padidinti. Pagerėtų ir sąlygos atlikti praktiką aukštųjų, aukštesniųjų bei profesinio mokymo įstaigų studentams: kineziterapeutams, ergoterapeutams, psichologams, masažuotojams, pradinio ugdymo pedagogams, slaugytojams. Patogiau būtų rengti ir kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie nuolat vyksta sanatorijos bazėje ir į kuriuos suvažiuoja specialistai iš viso Vilniaus.
Suspėti į ES traukinį
Jau kurį laiką „Pušyno kelias“ intensyviai „bombarduoja“ raštais valstybės institucijas, kad pakeistų sanatorijos statusą iš UAB į viešąją įstaigą (VšĮ). Priežastis paprasta – noras suspėti pateikti paraišką gauti ES struktūrinių fondų paramą 2014–2020 metų finansiniame periode.
„Gaila, kad viskas trunka labai ilgai, o mes priversti laukti, užuot rašę projektus ir ėmęsi darbų. Kodėl procesas stringa, galime tik spėlioti, nes prieštaraujančių mūsų pateiktai sanatorijos plėtros vizijai lyg ir nėra, o mūsų siekis visiems aiškus – ne tik išgyventi, bet ir teikti daugiau kokybiškų paslaugų gyventojams“, – sako R. Keblas.
Jo teigimu, ne taip svarbu, ar sanatorija bus pavaldi Sveikatos apsaugos, ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kaip yra dabar, nors pagal veiklos pobūdį ji nėra šios ministerijos kuruojamos veiklos sferoje. Svarbu, kad galėtų pabandyti.
„Garantijų, kad tapę VšĮ gausime ES finansavimą atsinaujinti, niekas duoti negali. Tačiau mes norime bent pabandyti, kad žinotume, jog padarėme viską, ką galėjome, kad sanatorija teiktų daugiau kokybiškų šiuolaikiškų reabilitacijos paslaugų vaikams ir suaugusiesiems. Bet kai kurių institucijų neveiklumas kelia įtarimų, kad unikalioje vietoje įsikūrusi sanatorija kažkam trukdo įgyvendinti savo planus, nesusijusius su gydymu ir sveikatinimu“, – savo nerimo priežastį atskleidžia R. Keblas.
Sanatorijos naikinti neketina
Niekaip palankaus sprendimo dėl statuso keitimo į VšĮ nesulaukiančioje sanatorijoje vien per kelis pastaruosius mėnesius lankėsi ir jos problemomis bei ateities planais domėjosi sveikatos apsaugos ministrai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Rimantė Šalaševičiūtė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, Seimo nariai Agnė Bilotaitė, Vitalijus Gailius ir net Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas.
„Ir visi jie pritaria, kad mūsų norai plėsti bei modernizuoti sanatoriją teisingi. Todėl niekaip nesuprantame, dėl ko viskas stringa. Gal kam nors labai norisi gražiame pušyne vietoj palatų, baseino ir procedūrų korpusų kotedžus statyti? – vieną iš prielaidų atskleidžia R. Keblas. Ir tęsia: – Kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad niekas nepuoselėja tokių planų... Bet jei tokių gudruolių atsirastų, iš anksto primenu: nepavyks, nes tai ne tik regioninio parko teritorija – tai vieta, per kurią driekiasi garsusis Kalvarijų Kryžiaus kelias, ir Bažnyčia tikrai nesutiks, kad iš daugybę metų žmonėms tarnavusios vietos būtų išvyti besigydantys vaikai.“
Žinoma, steigėjai gali turėti savo planų, kurie gali nesutapti su sanatorijos vadovų vizija. „Jeigu mūsų nereikia, mes norėtume žinoti, kodėl nereikia, ką numatyta įkurti vietoje sanatorijos. Kita vertus, Vilniaus teritorinės ligonių kasos statistika rodo, kad paslaugos, kurias mes teikiame, tikrai reikalingos. „Pušyno kelio“ Vaikų skyriuje gydosi vaikai iš visos Lietuvos, tačiau daugiausiai iš Vilniaus regiono – apie 90 proc. visų sanatorijose besigydančių sostinės ir jos apylinkių vaikų yra „Pušyno kelio“ pacientai. Esame vienintelė specializuota sanatorija, kur vaikai gali ir gydytis, ir mokytis net trimis kalbomis – lietuviškai, rusiškai bei lenkiškai. Tad jei mūsų nebūtų, tėveliams tektų savo vaikus vežti gerokai toliau“, – teigia R. Keblas.
Vis dėlto pastaruoju metu stiprėja viltis, kad ledai pajudės. Pats ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius per Vyriausybės valandą Seime neseniai sakė, kad tokios įstaigos kaip „Pušyno kelias“ nebus nei privatizuojamos, nei ardomos ar naikinamos.
„O jei taip, stiprėja viltis, kad vieninteliam Vilniuje vaikų reabilitacijos skyriui-stacionarui bus suteikta galimybė atsinaujinti ir dar labiau padėti mažiesiems ligoniukams“, – tiki V. Dumbrovas.
