Daugeliui yra tekę sutikti neregį tik gatvėje. Įprasta aplinkinių reakcija, pamačius žmogų su balta lazdele: veriantys, smalsūs, kupini užuojautos praeivių žvilgsniai, šnabždesys. Nors užvakar minėjome Tolerancijos dieną, ko gero retas pagalvojame, kad aklas žmogus – ne prastesnis už matantįjį. Juk regėjimas nėra vienintelis pasaulio suvokimo būdas. Janina Naruševičienė nepaiso veriančių praeivių žvilgsnių ir kvailų replikų – jai tai įprasta. Janina kiekvieną dieną, aukštai pakėlusi galvą ir įsikibusi į palydovės ranką, išeina pasivaikščioti.
Gimė akla
„Diagnozė – įgimta katarakta“, – sužinojo Janinos tėvai, kai jų dukra buvo aštuonių mėnesių. Pasak Janinos, mamai jau buvo kilę įtarimų, kad kažkas negerai, nes tyliai priėjus prie vežimėlio mergaitė nereaguodavo. Netrukus Kaune ją operavo. Po operacijos mergaitė ėmė šiek tiek matyti – viena akele silpnai, kita šiek tiek geriau. Gydytojai tėvams liepė atvežti ją vėl, kai sukaks septyneri metukai. Niekas jos neatvežė, niekam tai nerūpėjo...
„Gyvenome skurdžiai, – prisimena Janina, – ir dėl manęs niekas nesuko galvos. Kai sukako septyneri, nuvedė į pirmąją klasę, tačiau mokytoja tuoj suprato, kad su manimi – vienas vargas. Patarė tėvams pasiimti pažymą, kad mokyklos lankyti negaliu, ir viskas. Tėvai taip ir padarė. Buvau pigi darbo jėga namuose, ir tiek.“
Tačiau gabumų, ryžto bei užsispyrimo mergaitei netrūko. Ji pati išmoko skaityti, rašyti. Be galo pamėgo knygas, nors skaitydavo jas vos ne liesdama nosimi... Janina taip išvargdavo, kad jai pakėlus akis nuo knygos, vaizdas dvejindavosi.
Kai jai sukako penkiolika, pati viena nuvažiavo į Kauną, susirado gydytojus ir jai buvo atliktos dar dvi operacijos. Po jų ėmė matyti šiek tiek geriau.
Tarp likimo draugų
„Tada gyvenimas pražydo visomis spalvomis, atsirado noro ir energijos visur dalyvauti, šokti, dainuoti. Eidavau į šokius, pradėjau dainuoti kultūros namų ansamblyje, kartu su tėvais giedodavau šermenyse. Kai sutikau būsimąjį vyrą, iškart jį pamilau. Gražus buvo... Buvau jauna, norėjau mylėti ir būti mylima...“ – Prisimena Janina.
Deja, šeimyninė laimė truko neilgai. Vyras pasirodė esąs netikęs – girtavo, mušėsi, ne kartą teko nuo jo bėgti... Nors ir susilaukė dviejų sūnų, Janina, po šešerių bendro gyvenimo metų, ryžosi palikti vyrą. Nors ir labai baisi atrodė mintis, jog teks vienai užauginti vaikus, ji nutarė: jei toks – geriau jokio.
Janina dirbo Tauragės dvare, karinio miestelio viešbutyje. Ten uždirbdavo nedaug, prisidurdavo valydama laiptines. Visada stengėsi, kad vaikai būtų tvarkingai aprengti, kad jiems nieko netrūktų.
Viešbučio vadovė patarė pasidomėti aklųjų draugija, kur neįgalieji gali sulaukti pagalbos. Ten Janinai ne tik padėjo – čia ji susipažino su bendraminčiais, gavo darbą ir galų gale sutiko artimą žmogų.
„Aklųjų draugija tada buvo labai aktyvi – koncertuodavome, važinėdavome į ekskursijas. Netrukus čia ir įsidarbinau – klijuodavau maišelius prieskoniams, gaminau laikiklius.“
Ten Janina susipažino ir su draugijai tuomet vadovavusiu Petru.
„Pamačiau, kad geras žmogus. Be to, ir negalė suartina. Sveikas žmogus neįgalaus niekada taip nesuprastų...“
Janina yra dėkinga Petrui, kad padėjo užauginti vaikus, visada ją supranta ir būna šalia.
Tolerancijos dar trūksta
Katarakta, kaip ir daugelis ligų, metams bėgant progresuoja, dažnai iš jos išsivysto glaukoma. Net ir visiškai apakusią Janiną nuolat kamuodavo glaukomos priepuoliai, todėl abi akis prieš kurį laiką pakeitė protezai.
Paklausta apie visuomenės požiūrį į akluosius, Janina liūdnai šypsosi. Ji galėtų papasakoti daugybę nemalonių situacijų, dėl kurių sveikiesiems turėtų būti gėda.
„Nuolat jaučiu smalsius žvilgsnius, o kiek įvairių replikų tenka išgirsti!... Kiekvienas nori pakomentuoti, kaip aš apsirengusi, kad ilgokai krapštausi piniginėje, kol sumoku parduotuvėje... Visada atsiranda kas mesteli: „Ko čia trypi, nusipirkai ir eik lauk!“, – arba net dar grubiau.“
Tačiau Janina išmoko nebereaguoti arba juokais nuleisti nemalonias pastabas, nuostabos kupiną šnabždesį: „Žiūrėk – akla...“. Nekreipdama į visa tai dėmesio, ji kasdien išeina į miestą. Žinoma, ne viena. Ją nuolat lydi giminaitė Onutė, kuri padeda susitvarkyti ir namuose.
Pasak Janinos, gydytojai jai liepia kuo daugiau vaikščioti, nors ir kamuojamai išvaržos bei skaudančių sąnarių.
Spalvos – vaizduotėje
Nors Janina ir negali matyti, jai visada buvo svarbu, kaip atrodo pati ir kaip sutvarkyti namai. Pastarieji, beje, labai švarūs ir jaukūs, kaip ir tada, kai ji dar matė. Tik dabar namuose susitvarkyti padeda Onutė.
Janina sako, kad jaučia medžiagą, iš kurios daiktas yra pagamintas, kai ją pačiupinėja, tačiau to jai negana. Jai ypač svarbios spalvos. Pavyzdžiui, mėlynos ji niekada nemėgo, o štai vyšninė – pati gražiausia. Net ir patalynę ji mėgsta ne baltą, o margą.
„Spalvų ir raštų nematau, bet juk galiu įsivaizduoti, tiesa?“ – šypsosi ji.
