Septyniasdešimt septynerių Vytas Lukošaitis – seniausias Tauragės taksistas. Turbūt vaizduotėje piešiate prie vairo palinkusį senučiuką šiurpiai lėtai įriedantį į judrią gatvę. Anaiptol. Sėdus pokalbiui į jo vyšninės spalvos „Audi 100“ vairuotojas guviai beria apie savo daugiau nei pusę amžiaus trunkančią karjerą, kurioje patirti nuotykiai tiktų tiek melodramos, tiek bauginančio trilerio ekranizacijai.
Pradėjo nuo malkomis varomo „Zis 5“
Darbo vietoje ant ratų vyras praleido 51 metus, dirbdamas taksistu – 42. Tiesa, ne iškart juo tapo. 1955 m. išlaikęs vairavimo egzaminą ir Tauragės miškų urėdijoje atlikęs praktiką malkomis varomu sunkvežimiu „Zis 5“, vyras įsidarbino Tauragės autotransporto įmonėje (ATĮ). Ten jis aštuonerius metus vairavo autobusą, vėliau tapo kontrolierių „Volgos“ vairuotoju. Jis ir dvi kontrolierės važinėdavo po Lietuvą gaudydami „zuikius“. Lygindamas šiuos ir tuometinius laikus, vyras stebisi viešojo transporto nepopuliarumu – juo besinaudojančių keleivių sumažėjo keliolika kartų.
– Tada, pamenu, tikrinant 24 vietų autobusą iš 63 keleivių vienas neturėjo bilieto. Dabar žiūri, 54 vietų autobusai grįžta į stotį su dviem, trimis keleiviais, – pasakojo Vytas.
Už gerą darbą ATĮ kitas vyrui patikėtas postas buvo taksi automobilis. Vytas su „Volga 24“ ir dar dvylika jo kolegų laukdavo keleivių toje pačioje vietoje kaip ir dabar – prie Autobusų stoties. Tuos laikus vyras prisimena su pasitenkinimu – žmonės neturėjo automobilių: turtingieji sėsdavo į taksi, kiti sprausdavosi į autobusus.
– Pagrindiniai klientai buvo kunigai, čigonai ir prokurorai.
Pagrindiniai klientai – socialiai remtini
Mums besišnekučiuojant prie taksi priėjo prastai apsirengęs vyriškis ir paprašė pavėžėti į Kunigiškius. Išgirdęs, kad jam tai kainuos 18 litų, vyras ėmė derėtis iki dešimties litų. Vairuotojas priminė keleiviui, kad jis ir anksčiau važiuodavęs, ir visuomet kaina būdavusi ta pati. Deryboms nutrūkus vyras nuėjo. Vytas gūžtelėjo pečiais stebėdamasis, kaip nuolatinis klientas kaskart pamiršta kainą. Pasiteiravau, ar dažnai žmonės prašo pavėžėti į kaimą. Anot vyro, taksistams laikas, kai mokamos socialinės pašalpos – klientų piko metas. Praleidę dieną mieste, aplankę draugus, pasivaišinę jie susizgrimba į namus kaime važiuoti tik vakare, kai autobusai nebevažiuoja.
– Galima sakyti, tai nuolatiniai klientai. Vos gauna pašalpas – ir keliauja. Stebina jų neatsakingumas. Kartą į taksi sėdo moteris su trimis vaikais, maišeliuose barška keletas butelių vyno, vaikai prašo ledų, ši sako neketinanti tam švaistyti pinigų, – piktinosi taksistas. – Nesuprantu, kaip galima gailėti vaikams.
Apie bandutes ir vėjo malūnus
Apie 16 val. prie taksi priėjo vidutinio amžiaus moteris su paaugle dukra. Keleivė guodėsi negalinti grįžti į Pagėgius autobusu, nes paskutinis jau išvyko, ir derėjosi už kelionę taksistui mokėsianti 40 litų. Nors Vyto kaina buvo 50, jis nusileido. Į Pagėgius leidomės keturiese. Tarp vairuotojo ir keleivės užsimezgė pokalbis apie „tuos senus gerus laikus, kai į Sovetską žmonės važiuodavo vien bandelių ar pomidorų nusipirkti“. Anot Vyto, į Pagėgius iš Tauragės būdavo penki reisai autobusu – visi būdavo pilnutėliai.
Turėjo naujausią „Žigulį“
Apie 1995 m., savo namuose įkūręs dispečerių punktą, vyras samdė keturis taksistus. Verslo planas po metų žlugo – buvo nepelningas.
Rojaus laikais vyras vadina aštuntąjį dešimtmetį, kai tauragiškiai vis dar važinėjo viešuoju transportu, kai žmonės turėjo pinigų ir neturėjo kur jų išleisti. Tada, išėjęs iš griūvančios ATĮ, vyras iš įmonės perpirktu žaliu „Moskvičiumi“ uždirbo tiek, kad po poros metų įsigijo tuo metu „kiečiausią“ naujausios laidos septintą „Žigulį“. Tuo metu Vytas buvo apie keturiasdešimties – žavi mašina ir žavus vairuotojas labai masino dailiosios lyties klientes. Juokaudama klausiu, ar moterys nebuvo tuo metu pagrindinis pajamų šaltinis. Vytas juokiasi. O išties, ko nori moterys?
– Jei būčiau pradėjęs galvoti apie svetimas moteris ir apie jų norus, nebūtų buvę kada dirbti, – vis dar šypsosi vyras.
Ir pasakoja epizodiškai tapdavęs nusivylusių moterų guodėju – kelionės metu tekdavę išklausyti apie „visus tuos šmikius vyrus“.
Subadė peiliu
Moterų provokacijoms pratęsti pokalbį prie kavos puodelio vyras sako nepasidavęs niekada – gyvenimą jau buvo paskyręs savo vienintelei žmonai – Irenai, kuri po lemtingų gruodžio 20-osios įvykių dukart prašė vyrą atsisakyti taksisto duonos. Vytas mena, kaip prieš septyniolika metų į Taurų dvarą vežtas klientas atsiskaitė... peilio dūriu į smilkinį.
– Pasiekus Taurų dvarą jis paprašė pavėžėti šiek tiek link Staiginės kapinaičių, esančių miške. Įvažiavus penkiasdešimt metrų į mišką – šast man peiliu į smilkinį. Kai atgavau sąmonę, jis mane smaugė, ėmė badyti peiliu man galvą. Pamenu, kraujas taškosi, o šalia sėdinti jo draugė maigo savo mobilųjį telefoną, tarsi nieko nevyktų, – apie lemtingą įvykį pasakojo Vytas. – Išsivadavęs išvirtau iš automobilio, jis man peiliu į šoną. Ėmiau bėgti. Atsisukęs dar mačiau, kaip jie kaip niekur nieko vaikštinėja aplink mano automobilį, ieško, ką nugvelbti. Pribėgęs prie 9-ojo namo, prašydamas kviesti policiją, ėmiau belsti. Tačiau moteriškas balsas viduje sakė: „Tokių nekviesim“. Greitąją ir policiją man iškvietė nakvynės namų budėtoja. Pareigūnai greit nustatė plėšiką. Tai buvo trisdešimtmetis Popovas. Jo namuose buvo rastas kruvinas peilis.
Nelemtoji gruodžio 20-oji
Vytas gydėsi dvi savaites. Pasveikęs, nepaisydamas šeimos prašymų mesti „tą darbą“, vyras vėl sėdo į taksi automobilį. Mistika, tačiau po daugiau nei dešimties metų, gruodžio 20 dieną, Vytas buvo užpultas ir vėl. Mikytuose laukė į Pagėgius iš Klaipėdos autobusu parvykstančio kliento. Į taksi įsėdo keturi vyrai ir paprašė nuvežti į Saugus.
– Kai paprašiau sumokėti, vienas man kumščiu trenkė į galvą. Iššokau iš automobilio, o jie ėmė spardyti mane kojomis. Aš jiems per kojas guma aptraukta metaline pyne – šią traktoriaus detalę laikydavau kabinoje tam atvejui, jei kas užpultų.
Net ir po šio įvykio vyras taksisto duonos neatsisako.
– Darbas nesunkus, patinka pažinti žmones, kiekvienas gi kitoks, – sakė jis.
Tauragėje beveik visi pažįstami. Pokalbio metu Vytui paskambinęs pažįstamas iš Skaudvilės kvietė atvykti atsiimti skolos. Taksistas sako gerai pažįstamą žmogų neretai pavežąs skolon. Ne visi tas skolas grąžina. Tačiau, kaip sako taksistas, nesinori prarasti klientų, kuriuos šiais laikais labai sunku išlaikyti. Neseniai iš Norvegijos grįžęs skaudviliškis norėjo grąžinti 40-ies litų skolą. Vytą tai maloniai nustebino. Paklaustas, ar vežti skolon verta, taksistas plačiai šypsosi: „Nerizikuosi – negyvensi ir draugų neturėsi“.
Margarita PŪDŽIUVIENĖ
