Ir po septyniolikos metų visuomenė dar nežino visko apie lemtingų Lietuvai sausio dienų įvykius. Kai kuriuos faktus tų dramatiškų įvykių dalyviai galės atskleisti tik po daugelio metų.
Provokacijoms nepasidavė
Nors Klaipėdoje 1991 metų sausio 13-ąją nebuvo pralietas kraujas, daugiataučiame uostamiestyje tvyrojusi įtampa buvo nė kiek ne mažesnė nei Vilniuje.
Tais metais miesto tarybos pirmininku dirbęs Vytautas Čepas sakė, kad sausio įvykiai buvo dramatiškiausias jo gyvenimo tarpsnis.
„Bet ne penkios nemiegotos naktys sunkiausios. Sudėtingiausiai išlaikyti psichologinę įtampą. Siaubinga buvo pagalvoti, kas nutiks, jei tankai važiuos per taikią minią. Ypatingai sunku buvo bendrauti su sovietinės kariuomenės vadais ir įtikinti juos nepralieti kraujo“, - prisiminė V.Čepas.
Algirdas Grublys, sausio įvykių metu buvęs Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus tarybos pirmininku, miesto gynimo komiteto nariu ir Valstybės saugumo departamento pareigūnu, prisiminė, kad vienas sunkiausių uždavinių buvo neleisti patriotiškai nusiteikusiems klaipėdiečiams pasiduoti provokacijoms. O provokatorių tada netrūko.
Miesto vadovams bei gynėjams teko nelengvas uždavinys atskirti priešiškų jėgų pasiųstus ir savais apsimetusius žmones nuo tikrųjų patriotų.
„Negalime garsiai įvardyti tų, kurie tomis pavojaus Tėvynei dienomis tik vaidino jos patriotus, nes teismuose nesugebėtume to įrodyti“, – teigė 1991 metais buvęs miesto tarybos nariu Sąjūdžio aktyvistas Dionyzas Varkalis.
Popas padėjo derėtis
Iki šiol paslapties šydu tebėra uždengtas miesto vadovų pokalbis su sovietinės kariuomenės vadais, kuris lėmė taikią neįmanomą ribą pasiekusios įtampos pabaigą.
V.Čepas pasakojo, kad į pokalbį su sovietų kariškiais Vyriausiajame policijos komisariate pakvietė ir stačiatikių šventiką tėvą Anatolijų Borovcovą.
Aršiems tarybų valdžios gynėjams pulkininkams įgulos vadui Černychui ir politiniam vadovui Jegorovui tėvas Anatolijus taip skalbė kailį, kad aršieji kariškiai šluostė iš po uniforminių kepurių žliaugusį prakaitą.
„Šventikas aiškino jiems istorines realijas ir barė, kad šie nieko nepasimoko iš praeities. O išeidamas peržegnojo juos ir pasakė frazę, kuri turėjo juos priversti susimąstyti. Popas prašė Dievo nušviesti sovietų kariškių protus, kad jie pasielgtų teisingai, – prisiminė V.Čepas. – Pokalbių su Černychu ir Jegorovu buvo ne vienas. Teko ir prie butelio kalbėtis.“
Slapstėsi ir nuo patriotų
A.Grublys tikino, jog V.Čepo diplomatijos viražus sausio įvykių dienomis sunku deramai įvertinti.
Uostamiestyje, kur priešiškai Lietuvos nepriklausomybei nusiteikusiųjų organizacija „Jedinstvo“ buvo ypač stipri, nuraminti išsigandusius neaiškios ateities kitataučius ir pasiryžusius už tėvynę padėti galvas patriotus buvo ne pats sunkiausias uždavinys. Bene sudėtingiausia atskirti provokatorius, kurie margoje minioje ne iškart buvo lengvai atpažįstami.
Derybas su priešiškos kariuomenės vadais sunkino ir tada gyvavęs kai kurių patriotų noras kiekviename pamatyti išdaviką ir kolaborantą. Sovietų kariškiams V.Čepas buvo vienas pagrindinių priešų, o nemaža dalis saviškių, bandžiusių kiekviename įžvelgti išdaviką, tokiu buvo apskelbę ir V.Čepą.
Šiandien V.Čepas jau šypsosi pasakodamas apie tai, jog ir „Jedinstvo“ aršuolių, ir Lietuvos patriotų buvo įtrauktas į mirti pasmerktų priešų sąrašus.
Tad į derybas su sovietų kariškais tekdavo eiti paslapčia nuo ultrapatriotų. Panašių atsargumo priemonių laikėsi ir kiti Sąjūdžio vadovai, kai klaipėdiečiai surengdavo jų susitikimus su Lietuvai lojaliais KGB darbuotojais. Naktimis, baimindamiesi sekimo ir slapto pasiklausymo, kalbėdami apie itin tomis dienomis svarbius dalykus Zigmas Vaišvila, Audrius Butkevičius nužingsniuodavo ištisus kilometrus taku ties Šaulių kaimu.
Saviškių turėjo ir tarp priešų
„Galbūt daugeliui tada ir dabar susidarė įspūdis, kad sausio įvykių dienomis viskas vyko chaotiškai ir neorganizuotai. Tačiau iš tiesų miesto gynyba nebuvo stichinė“, - pasakojo A.Grublys.
Vienas pirmųjų uostamiesčio Sąjūdžio organizatorių D.Varkalis prisiminė, kad visuomeninis judėjimas turėjo savo informacinį centrą. Kelios grupės žmonių nuolat sekė sovietų kariuomenę. Klaipėdiečiai susekė ne tik KGB informatorius, bet ir išaiškino slaptuosius štabus bei butus. Savų žmonių turėta ne tik priešiškoje organizacijoje „Jedinstvo“, bet ir sovietų valstybės saugumo organizacijoje.
Maždaug prieš pusmetį iki sausio įvykių KGB karininkas Danielius Daniela susirado V.Čepą ir slapto susitikimo metu papasakojo jam apie 1990 metų liepą iš Maskvos atvykusius valstybės saugumo karininkus.
Susirinkime su vietos saugumo darbuotojais buvo įsakyta pažymėti buvusios 1923 metų Lietuvos sienos vietą kuoliukais.
Tai turėjo būti parodymas, kad Lietuva gali netekti Mažosios Lietuvos.
Šią žinią V.Čepas perdavė Vytautui Landsbergiui, o šis kalbėdamas per televiziją davė suprasti, kad sovietų užmačios yra žinomos ir jų rengiamas siurprizas nebeišdegs.
Išvengė kraujo praliejimo
„Žinojome, kad mieste gali kilti fizinis konfliktas. Todėl sau iškėlėme pagrindinį uždavinį – kad kuo mažiau būtų pralieta kraujo. Įjungėme visas galimas priemones ieškoti taikaus tvyrojusios įtampos sprendimo, – pasakojo A.Grublys. – Už tai ne kartą mus apšaukė išdavikais.“
„Kai provokatoriai atbėgdavo prie savivaldybę ar televizijos bokštą saugančios minios ir sušukdavo, kad tanketės jau artėja nuo Gargždų pusės arba jūrų pėstininkai išsilaipino ir juda bokšto link, mes žinodavome, kad tai netiesa. Mūsų žmonės stebėjo kariuomenės judėjimą. Bet neleisti minioje kilti panikai buvo nelengvas uždavinys, – pasakojo D.Varkalis. – Pagrindinis provokatorių uždavinys buvo sudaužti kaktomis aktyviausius patriotus su sovietų kariuomene.“
A.Grublys prisimena, kaip sunkiai pavyko išvengti ginkluoto susirėmimo, kai vienas klaipėdietis padegė šarvuotį, saugojusį Lenino paminklą.
Itin sudėtinga buvo ir tada, kai keisdami sargybą prie to paties paminklo sovietų kariškiai sunkvežimį ginkluotų kareivių sustabdydavo prie pat Sąjūdžio būstinės, kur nuolat budėjo patriotai.
Tikrieji didvyriai – tauta
„Daugelis jų buvo įsitikinę, kad Tėvynės laisvė nieko neverta, jei už ją nepralieta nė lašo kraujo. Ne vienas buvo pasiryžęs paaukoti gyvybę dėl tokio kilnaus tikslo. Mes matėme didvyriškumą ne tame. Man didžiausia didvyrė ta moteris, kuri sausio įvykių dienomis išvežė paslėpti vaikus į kaimą ir pati grįžo budėti prie objektų, kuriuos tada saugojo klaipėdiečiai“, – tvirtino A.Grublys.
Didžiausiais didvyriais V.Čepas laiko tuos žmones, kurie neraginti atėjo ginti miesto valdžios.
„Jei nebūtų buvę jų, černychai ir jegorovai būtų mus sutraiškę. O dainuojanti minia parodė jiems, kad toks yra didžiosios gyventojų dalies siekis“, – pasakojo miesto vadovu sausio įvykių metu buvęs V.Čepas.
Vienu didžiausių sausio įvykių Klaipėdoje didvyriu D.Varkalis vadina rašytoją Kostą Kauką, kuris nebijojo eiti į kareivines ir atvirai kalbėti su sovietų kariškiais. Visą krūtinę apsikabinėjęs apdovanojimais už dalyvavimą Antrojo pasaulinio karo frontuose, jis drąsiai dėstė tiesą ir bandė paveikti kariškius, kad jie nežudytų taikių gyventojų.
Daiva Janauskaitė
