Pasaulinio kongreso „Miškai ir jų poveikis sveikatai“ organizatorė pasakojo, kad miškų terapija pasitelkiama ne tik žmonių sveikatai gerinti, bet ir vystant valstybių ekonomiką.
Miško terapija ar miško maudynės?
Paklausta, kuo skiriasi miško terapija ir miško maudynės, mat galima išgirsti vartojant abu šiuos terminus, pašnekovė paaiškino, kad nors Vakarų šalių praktikoje tai tapo kaip sinonimai, praktikų ištakos yra kiek skirtingos.
„Šaknys iš esmės yra tos pačios, bet pats miško maudynių terminas yra kilęs iš Japonijos. Po to tai persivertė į miško terapiją ir, galima sakyti, buvo adaptuota europiečiams, vakariečiams. Miško maudynės labiau naudojamos atsipalaidavimui, edukacijai (aišku, miškas bet kuriuo atveju turi tokį poveikį), o miško terapijai dažniausiai atvykstama su terapeutu.
Tai skirta atitinkamoms indikacijoms, pavyzdžiui, reabilitacijos klinikose kažkokioms problemoms, ligoms spręsti. Bet miško terapeutas taip pat veda edukacijas, užsiėmimus ir plačiajai visuomenei. Pati miško terapija jau gali būti labai gili, skirta įvairioms indikacijoms, čia dažnai galima pritaikyti ir psichoterapijai skirtus pratimus“, – „Žinių radijui“ komentavo A. Juozapaitytė.
Jos aiškinimu, pagal ištakas miško maudynės (shinrin-yoku) daugiau buvo uždaresnė praktika, ėjimas į save ir buvimas su mišku.
„O miško maudynes atvedus į Vakarų šalis, tai tapo labiau nebe pabuvimu su mišku, bet atsirado daugiau refleksijos, pasidalinimų tarpusavyje grupėje. Lietuvoje jau yra ir visai daug miško terapeutų ir miško maudynių gidų, bet tos praktikos yra pakankamai panašios“, – kalbėjo ji.
Ką jūs tame miške veikiat?
Paklausta, kuo miško terapija skiriasi nuo paprasto pasivaikščiojimo miške, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad čia labai svarbus sąmoningas įsiklausymas į pojūčius.
„Lietuviai dažnai būna miške ir turi vienokį ar kitokį santykį su juo. Ir kai pradedi pasakoti apie miško terapiją, santykį, sako, kad žino apie tai, būna miške. Bet išties skirtumas yra ir net tie, kurie dažnai būna miške darbo tikslais ar poilsiaudami, per miško terapiją ar miško maudynes mišką pajaučia kitaip.
Miško maudynes atvedus į Vakarų šalis, tai tapo labiau nebe pabuvimu su mišku, bet atsirado daugiau refleksijos, pasidalinimų tarpusavyje grupėje.
Dažnai prieš labiau domintis tuo irgi galvodavau, kad gi mokame būti miške, bet kai kalbame su įmonės darbuotojais, ypač didžiųjų miestų, dirbančių nuotoliniu būdu, daug laiko praleidžiančių prie kompiuterio, jie sako – ką jūs tame miške veikiate?
Tai yra sąmoningas buvimas miške, ką duoda miško terapija, ir pirmą kartą tą rekomenduoju daryti su terapeutu ar miško maudynių gidu. Tu ateini į mišką ir specialistas tave pakviečia pratimui. Kaip nori – gali jį atlikti ar ne, bet jį pasirinkus tau nereikia galvoti, ką miške daryti ir kaip atsipalaiduoti“, – dėstė A. Juozapaitytė.
Jos aiškinimu, per miško terapijos sesiją vyksta susijungimas su gamta ir savimi per savo sensorinių pojūčių aktyvinimą – klausos, regos, uoslės. Tad miško maudynių ar miško terapijos gidas ir rekomenduoja, kokius pratimus galima atlikti:
„Pavyzdžiui, yra pratimas, skirtas aktyvinti klausą – gidas pasiūlo pabandyti išgirsti patį mylimiausią savo garsą. Tai ar šiaip sėdėtum miške, klausytum garsų ir bandytum juos atskirti? Dažniausiai ne. Tai miško terapija arba maudynės tam ir yra skirtos – atrasti tą kitą priėjimą būnant miške.“
Miškas jaunajai kartai tampa nesaugia aplinka
Miško terapijos gidė pabrėžė, kad jau esama nemažai tyrimų, kurie patvirtina didžiulę tokio buvimo miške ir apskritai gamtoje naudą.
„Yra tyrimai, kad sveikam vaiko augimui pirma užduotis atsikėlus ryte jam turėtų būti išeiti į lauką ir paliesti bent 12 skirtingų gamtinių paviršių – lapą, žemę, žolę, medžio kamieną. Tada gauname reikalingų bakterijų imuninei sistemai, gaminasi laimės hormonas ir pan. Taigi toks palietimas per žaidybinę funkciją ar kitu būdu yra labai svarbus ir to reikėtų nepamiršti“, – pastebėjo ji.
A. Juozapaitytė pasakojo, kad miško terapijai tenka vis reikšmingesnis vaidmuo kalbant apie dabartinės kartos gyvensenos pobūdį – šiuolaikinė karta užsidariusi namuose, automobiliuose, biuruose, nuolat žiūrinti į ekranus.
„Yra net toks terminas „Indoor generation“ – uždarų patalpų karta, mes, dabartiniai 30-mečiai esame ta karta, kuri jau gyvena be reikšmingo santykio su gamta, to reikšmingo, kuris jau yra slenkstis, kuris turi įtaką ir mūsų gyvenimo kokybė be to santykio žemėja“, – kalbėjo ji.
Pašnekovė teigė, kad yra duomenų, kad šiuolaikiniai vaikai gamtoje laisvu laiku per dieną praleidžia vos 4–7 minutes.
„Mes jau perėjome į tą kitą etapą, kai vaikas ne tik mažai laiko praleidžia gamtoje, bet jis jau nebenori to daryti, nes tai jam pasidarė nebepatogi aplinka. Šiuolaikiniai vaikai, ypač paaugliai, linkę viską kontroliuoti. Jie šiandien gyvena telefonuose, kompiuteriuose ir tai jiems yra pažįstama aplinka – jie gali paspausti „išeiti“, „ok“ it panašiai – jie viską valdo.
Yra tyrimai, kad sveikam vaiko augimui pirma užduotis atsikėlus ryte jam turėtų būti išeiti į lauką ir paliesti bent 12 skirtingų gamtinių paviršių – lapą, žemę, žolę, medžio kamieną. Tada gauname reikalingų bakterijų imuninei sistemai, gaminasi laimės hormonas ir pan.
Žmogaus protui yra labai svarbu jausti saugumą ir kai jie atsiduria gamtoje, kuri nėra įprasta aplinka, yra atvejų, kai jie dėl to patiria paniką, nes tai jiems yra nepažįstama. Išgirsti kažkokį garsą, traškesį ir tau yra baisu, negali to kontroliuoti. Bet yra išeitis – sakoma, kad jei vaikai pažįsta bent 10 skirtingų medžių ir augalų rūšių, jei atėję į bet kurį mišką atpažins bent keletą iš jų, jie jausis daug saugiau. Taigi gamtos pažinimas atveda į tą saugumą“, – pastebėjo A. Juozapaitytė.
Rezultatus jautė net 6 mėnesius
Pašnekovė pasakojo, kad kitose šalyse tiek miško terapijos taikymo, tiek jos tyrinėjimo srityse yra kur kas labiau pažengta:
„Japonijoje Vyriausybė dar 1980 metais matydama situaciją, kad stresas, persidirbimas veda žmones į tragišką situaciją, pradėjo vykdyti tyrimus, susijusius su miškų poveikiu sveikatai. Japonijos miškų ministerija ir inicijavo terminą shinrin-yoku – miško maudynes ir labai daug dėmesio nukreipė tyrimams.“
Pasak jos, neatsitiktinai pirmieji masiškiausi tyrimai ir atlikti Japonijoje, bet jų jau yra ir Amerikoje, ir Europoje. Be to, jų jau turime ir Lietuvoje.
„Prieš kokius 6 metus Kaune atlikti tyrimai apie žaliųjų erdvių poveikį. Ir nėščiosioms, ir vaikams, ir vyresniems žmonėms poveikis yra reikšmingas, jei jie turi reikšmingą sąlytį su gamta. Džiugu, kad praeitais metais Klaipėdos universitetas atliko tyrimą integravę pačią gamtos terapiją.
Kurortuose atliktas tyrimas su grupėmis parodė, kad gamtos terapija turi reikšmingą įtaką. Nustebino, kad po visų pratimų, tyrimo daugelis rezultatų išliko net 6 mėnesius – nuo miego kokybės pagerėjimo iki ypač vyresniems žmonėms sąnarių skausmų sumažėjimo, koncentracijos, darbingumo, kūrybiškumo padidėjimo. Ir daug indikacijų parodė, kad viską sudėjus buvo ir reikšmingas streso mažėjimas“, – privalumus vardijo miško terapijos gidė.
Kitur lankantiems miško terapiją – mažesnis sveikatos draudimas
Ji pabrėžė, kad miško terapija – nauda ne tik sveikatai, bet tai galėtų būti ir galimybė Lietuvai atrasti naują sritį, vystyti turizmą.
„Šiuo metu virš 80 proc. miškų Lietuvoje skiriama medieninei ekonomikai, kirtimams, medienai, tai tikslas būtų, kad bent pusę būtų galima skirti sveikatingumui ir gamtos apsaugai. Iš užsienio atvažiavę specialistai sako, kad Lietuva yra gydančių miškų centras.
Ispanijoje tu net moki mažesnį sveikatos draudimą, jei lankaisi miško terapijos seansuose. Tai reiškia, jie supranta, kad tu mažiau sirgsi.
Kitos šalys labai plačiai tai taiko ir skaičiuoja finansus. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra įrengti gydomieji miškai, tai skaičiuojama, kad per metus padidėjus turistų skaičiui ir gydymosi sezonas iš trijų mėnesių prasiplėtė į visus metus, per pirmus metus medienos vertė atsipirko 10 kartų.
Tai įsivaizduokime, mes iškertame mišką ir ten miško nėra 100 metų, o iš terapijos, sveikatinimo galime gauti 10 kartų plius dar 100 metų tą pelną. Tai skirtumas didelis. Mes Lietuvoje tą dar tik pradedame – turime resursus, nuostabius miškus, kur siųsdavo anksčiau daktarai gydytis, kvėpuoti pušynu, miškų oru, bet to dar neišnaudojame“, – konstatavo A. Juozapaitytė.
Pašnekovė dalijosi pavyzdžiais, kad Austrijoje, Čekijoje valstybinėse mokyklose moksleiviai kartą į savaitę eina į gamtą su miško terapeutu, miško gidu:
„Ispanijoje tu net moki mažesnį sveikatos draudimą, jei lankaisi miško terapijos seansuose. Tai reiškia, jie supranta, kad tu mažiau sirgsi. Tai integruojama ir vyriausybės programose, Korėja turi programą nuo lopšio iki kapo gyvenimo su miškais, yra užtikrinamos veiklos miškuose visoms amžiaus grupėms.
Tų pavyzdžių yra begalės, kaip galime pritaikyti patys. Miško terapija integruojama ir į „Adventure therapy“ – aktyvų veiklų gamtoje arba gamtos veiklų (pavyzdžiui, plaukimo upėje) sujungimą su miško terapija, nes taip matomas didžiausias poveikis.“
Oficialiai galima gauti receptą ir Lietuvoje
Ji apgailestavo, kad oficiali Lietuvos valdžios pozicija nesikeičia, tačiau vylėsi, kad laiko klausimas, kada tai bus pradėta taikyti plačiau.
„Neoficialiai iš institucijų darbuotojų išgirstame, kad įdomu, kaip tai būtų galima pritaikyti, bet oficialiai sakoma, kad mūsų valstybės politika kitokia. Bet labai domisi turizmo centrai, savivaldybės, žaliosios savivaldybės tikrai galėtų parodyti pavyzdį ir integruoti.
Manau, kad laiko klausimas, kada tai įvyks, ateina supratimas, kokią naudą mums duoda gamta. Kuo labiau panyrame į skaitmenines technologijas, tuo labiau reikia atsparos. Tik dar daug kas nežino apie tai, kad nuo praeitų metų miško terapija Lietuvoje yra oficiali terapijos rūšis ir gydytojai gali išrašyti receptą. Ir patys gydytojai apie tai dar to nežino“, – pastebėjo A. Juozapaitytė.
