Galvoju, kaip čia gali būti, kad pragyvenimo lygis akivaizdžiai smunka, o kainos tuo pat metu taip pat akivaizdžiai kyla? Hm... O kur tuomet „nueina“ skirtumas? Kalbu, suprantama, apie pinigus. Logika paprasta – jei sukuriama daugiau vertės (prekių, paslaugų, etc.), natūralu, kad apyvartoje atsiranda ir didesnis kiekis tą vertę išreiškiančių matavimo vienetų – pinigų, o ūkiui klestint jau gali kilti tiek galutinės sukuriamų produktų kainos, tiek ir jų sukūrimo įkainiai, įskaitant atlyginimus. Tokioje situacijoje tai jokia problema – turtingesni, daugiau uždirbantys žmonės be papildomos įtampos perka brangesnius, aukštesnės kokybės produktus, važinėja galingesniais ir daugiau kuro „ryjančiais“ automobiliais bei išgali susimokėti už naudojamus degalus. Dar jie perkasi erdvesnius būstus, nebijodami, kad pritruks pinigų apmokėti sąskaitas už jų šildymą, šiukšlių išvežimą ir viską, ko tik prireiks. Aišku, ima augti nekilnojamojo turto vertė. Atrodo, tai ir vadinama klestėjimu. Rašau tarytum apie kokią Šveicariją... O gal veikiau apie dar vieną Utopiją?
Kaip ten bebūtų, tikrai ne apie Lietuvą, kurioje viskas atvirkščiai. Apie augančius atlyginimus – kalbu tikrai ne apie tryliktą valdininkijos atlyginimą – nėra ką ir šnekėti, verslai, kaip žinia, sau tokios prabangos leisti neturi iš ko. Priešingai, emigracijos banga ir nesibaigianti bedarbystė byloja apie visai ką kita. Apie pensijas Seimas irgi viešai pasakė, ką galvoja – balsavimo rezultatai žinomi. Spaudoje tai buvo įvardinta kaip „Vyriausybės pergalė“. Reikėjo dar pridėti, kad ta pergalė – prieš tautą, tai yra prieš valstybės suvereną. Išeina, kad pastaroji Vyriausybė dirba ne už, o prieš tuos, kas ją rinko? Na, neskubėkime su išvadomis, čia dar tik, kaip sakoma, žiedeliai. Nepaliaujamai kylant tų produktų, be kurių neįmanoma išgyventi, kainoms – tuo lengviausia įsitikinti, susimokant už benziną – ir neturint galimybės keliauti, kaip kokiam Afganistano mudžahedui, sėdint ant asiliuko nugaros (ne ta klimatinė juosta), praktiškai lieka dvi nelinksmos išeitys – emigruoti arba pasikarti, Tai tas ir vyksta – abiejose šiose „vadavimosi“ nuo prislėgusios beprasmybės „rungtyse“ Europoje neturime sau lygių. Ką tai reiškia? Tautinio charakterio silpnumą? Nusivylimą? Ar visišką „tautos išrinktųjų“ degradavimą ir kompetencijos stoką? Juk demokratijos sąlygomis jie tam ir renkami, kad optimaliai spręstų kylančias problemas kiekvienu konkrečiu atveju, o plačiąja prasme – garantuotų tautos išlikimą.
Akivaizdu, kad savo darbą jie atlieką ypatingai blogai. Ir pensininkų marinimas čia ne vienintelis pavyzdys.
Tačiau grįžkime prie pinigų, tiksliau, prie to neatitikimo tarp pajamų ir išlaidų, to skirtumo, kuris nueina nežinia kur.
Prieš Antrąjį Pasaulinį karą, jei tikėsime tuo, ką savo romanuose rašė Remarkas, Vokietijoje prekių kainos buvo užrašomos kaip dviejų skaičių suma. Vienas jų (tikėtina, mažesnis) rodė, kiek kainuotų, sakykime, alaus bokalas, jei reikėtų padengti tik jo gamybos išlaidas ir pardavėjo antkainį (sakykime, kad tai būtinos išlaidos), gi antrasis – tą dalį, kurį Vokietija turi nusavinti iš savo piliečių kaip mokesčius, kurie bus išmokėti kitoms valstybėms po Pirmojo Pasaulinio karo užkrautoms reparacijoms padengti. Ir taip – kiekvienai prekei, kiekvienai paslaugai. Tas pats Remarkas rašė, kad to laikotarpio Vokietijos ubagai nebeimdavo išmaldos markėmis... Nenuostabu, kad tauta buvo pertvinkusi pykčiu ir nereikėjo ilgai raginti, kad jis išsilietų. Kaip žinia, proto balsas ir intelektualų išvedžiojimai tokiais atvejais yra lengvai nustelbiami minios staugimo, ypač jei solo partiją veda koks iškalbingas šizofrenikas.
Šiandienos Lietuvoje situacija, tikriausiai, panaši. Naktinis mokesčių perversmas valstybės finansus pasuko taip, kad išsijuosę atidirbinėtume faktines užsienio skolas. Tai vienur, tai kitur, žiūrėk, išlenda koks įdomus skaičiukas – sakykime, nuo krizės pradžios skandinaviški bankai „išplukdė“ apie 10 mlrd. litų į motininius bankus. Kad būtų aiškiau, pateiksiu tokį pavyzdį. Stojant ekonomikai, kas iš esmės ir toliau tebevyksta, ima strigti mokėjimai ir paskolų grąžinimas. Ką tokiu atveju daro bankai? Ogi atideda patį skolos grąžinimą, tačiau ir toliau reikalauja dengti palūkanas, na, dar priskaičiuoja visokių papildomų sąnaudų už sutarčių performinimą ar dar ką nors. Tokiu būdu visi pinigai, kurie sumokami bankams, yra jų grynas pelnas, o mūsų įsiskolinimai nė kiek nemažėja. Kitais žodžiais tariant, tie 10 milijardų greičiausiai nė kiek nepalengvino mūsų su jumis skolų naštos – kaip buvome skolingi, taip ir likome, o tuos pinigus tiesiog praradome, tuo tarpu įkeistas turtas nuvertėjo ir buvome priversti ir dar ką nors papildomai įkeisti, aišku, jei dar turėjome ką. Tuo pat metu Vyriausybė karštligiškai ieškojo (ir rado), iš kur pasiskolinti dar pinigų, kaip mėgstama vadinti, būtiniausioms reikmėms (pensijos marinamiesiems į jas, suprantama, neįeina). Iš kur skolinosi? Aišku, iš bankų, iš kur gi daugiau? Kadangi ekonomika ir toliau buksuoja, tai ir šių naujų paskolų grąžinti nėra kaip. Kas toliau? Biudžete – beje, gal kas nors matė tą dokumentą? – liūto dalis, galėtume įtarti, kaip tik ir atitenka valstybinės skolos aptarnavimui. O iš kur pinigėliai šiam reikalui imami? Taigi iš mūsų kišenės, mielieji, tik kainos iš dviejų dalių nerašomos, idant išliktume politkorektiški. O tie, kas žudosi ar emigruoja – na, matyt, jie dar politiškai nebrandūs, bala nematė.
Galima ilgai ginčytis, kad egzistuoja sutartys, skolos raštai ir kiti neišvengiami įsipareigojimai, kuriuos reikia vykdyti. Galima ir nesiginčijus su viskuo sutikti. Kokia pagaliau tų ginčų prasmė? Tačiau nereikia pamiršti, kad mūsų Vyriausybė turi – privalo! – rūpintis savo tautos interesais ir nuo to, kaip ji tai daro, priklauso tos tautos ateitis. Pakartosiu – šiuo metu dvi populiariausios vadavimosi nuo skolų alternatyvos yra emigracija ir savižudybė. Kokį pažymį reikėtų rašyti šiai Vyriausybei už jos „darbą“? Nesinorėtų šio klausimo palikti istorikams, juo labiau nesinorėtų patiems tapti tik istorine relikvija, pavadinimu senuose žemėlapiuose, toje vietoje, kur dar XXI amžiaus pradžioje buvo Lietuva.
