Į diskusiją įsitraukė ministrė Jurgita Petrauskienė, žurnalistė Živilė Kropaitė, lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos studijų programos studentė Ema Valentaitė, istorijos mokytojas, doktorantas Algis Bitautas bei diskusijos iniciatorius geografijos mokytojas Mantas Karanauskas.
Sunki pradžia ir rėkiantys pedagogai
Diskusijoje dalyvavęs jaunas mokytojas A. Bitautas neslėpė ir nemalonios šios profesijos pusės. Apie sunkią pradžią pedagogų bendruomenėje ir mokykloje pripažino ir pati ministrė, prisiminusi savo norą būti mokytoja.
„Nuo šeštos klasės žinojau, kad būsiu mokytoja. Turėjau tris labai geras mokytojas ir jos man darė didžiausią įtaką. Pati mokykloje dirbti pradėjau antrame kurse už 67 litus per mėnesį ir dirbau per kelias mokyklas kaip ir visi dėl tų pačių priežasčių.
Iki šiol prisimenu kaip pirmą kartą ėjau į mokytojų kambarį, nedrąsu ir nejauku buvo. Visgi, tai ypatinga profesija, turi mylėti vaikus, matyti prasmę. Nors čia neina pinigų užsidirbti, bet aišku, svarbu ir atlyginimas, dėl to ir keičiame dabar sistemą. Nors nepadeda tie šauksmai“, - tvirtino ministrė. Istorijos mokytoju dirbantis Algis atvirai rėžė, kad yra į mokyklą atėjęs ir alkanas.
„Matau, kad kuo toliau, tuo daugiau šioje srityje problemų. Ruošiuosi kurti šeima ir susiduriu su vis daugiau jų. Tai sunku eiti su idėjomis pas vaikus, kai galvoji, kaip ištverti tą dieną. Visgi, kuomet žmogus susiduria su sunkumais, tada išryškėja ir gabumai, kompetencijos. Uždirbdavau 200 eurų į rankas. Ateidavau kartais ir nevalgęs, tai ir mintys atitinkamos būdavo“, - dėstė jis.
Žurnalistė Ž. Kropaitė priminė, kad žiniasklaida atspindi realybę bei garsiausiai šaukiančiuosius.
„Bendras įvaizdis yra toks, kad pedagogas nuolat pavargęs, besiskundžiantis, dažnai vyresnio amžiaus, sustabarėjusio mąstymo. Žiniasklaida atspindi realybę juk. Tiesa ta, kad mokytojas atsispindi taip, kaip tos profesijos atstovai mato save. Manau, kad profesinės sąjungos yra atlikusios meškos paslaugą. Yra nemažai tų mokytojų, kurie neina ir nešaukia, kaip blogai, kad algos per mažos. Jie kitų būdų randa“, - pasakojo Ž. Kropaitė.
Pasak jos, rėkiantys, viskuo nepatenkinti pedagogai atsiduria dėmesio centre todėl, kad jie tiesiog patys labiau linkėti kalbėti ir taip savo problemas išsakyti. Nors besiskundžiančių jau mažėja.
Mokytojų ir per daug, ir per mažai
Remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, net daugiau nei pusė dirbančių mokytojų yra vyresni nei 50 metų. Pasak ministrės, tai sukuria paradoksalią situaciją. Kaip tuomet pritraukti jaunus žmones į mokyklą?
„Vienu metu turime ir per daug, ir per mažai mokytojų. Nes tie vyresni masiškai pradės išeiti po penkių metų iš darbo, o tie, kurie pasirenka studijas, nenueina dirbti. Anaiptol, net 37 proc. mokytų neturi pilno krūvio. Lankydamasi mokyklose klausiu mokinių, kiek norėtų dirbti mokytojais, tai niekur daugiau dviejų rankų nemačiau pakeltų“, - kalbėjo J. Petrauskienė.
Visgi, neišvengta klausimų ir apie pedagogų atlyginimų kėlimą, kuriam lėšų dar praėjusią savaitę nematė premjeras Saulius Skvernelis.
„Apmokėjimo tvarką rengėme ir kitą savaitę bandysime pristatyti projektą. Nėra viena piliulės ar vieno sprendimo kelis dešimtmečius egzistavusioms problemoms. Sprendimai šį pusmetį turėtų įvykti. Mokykloje šiuo metu dirba trys kartos. Todėl mokytojai kaip niekad turi daug iššūkių. Anksčiau mokytojai turėjo visus atsakymus, o dabar internetas“, - priminė ministrė.
Sulaukusi kritikos dėl neefektyviai dirbančių aplink ministeriją veikiančių įstaigų, ji pabrėžė, kad peržiūrėti jų darbo efektyvumą būtina, bet be jų apsieiti irgi nepavyktų.
Ateities pedagogai Lietuvoje
Diskusijos dalyviai sutiko, kad svarbiausias klausimas mokykloje – ko mokyti mokinius. Visgi, ne ką mažiau dėmesio reikia ir mokytojams bei jų profesijos įvaizdžiui.
Ž. Kropaitė tikino, kad mokykla turi ruošti gyvenimui, kur žmonės išmoktų kalbėtis ir girdėti vieni kitus, todėl labai svarbus emocinis raštingumas. Jaunus mokytojus atstovaujantis A. Bitautas pasakojo, kad vaikus moko ir asmeniniu pavyzdžiu, rodydamas savo tobulėjimą, išklausydamas juos ir nesivadovaudamas vien dokumentais.
„Aš jau spėjau su vaikais kultūrine veikla užsiimti, nelaukdamas tų „dešimties dienų“ vasarą“, - teigė jis, linkėdamas kitiems mokytojams kantrybės laukiant žadamų pokyčių po trejų metų. Kaip pasakojo ministrė, pertvarka ir pokyčiai švietimo sistemoje orientuoti į mokytojus, jų rengimą, ugdymo turinį, darbo apmokėjimą.
Juolab, nepamiršta idėja apie vaiko pinigus kultūrai, pasak ministrės, vis dar siekiama užtikrinti, kad mokiniai galėtų eiti į muziejus nemokamai ir neribotai. „Noriu palinkėti tikėjimo ir pasitikėjimo, tikiu, kad mokytojai yra profesionalai, juolab, unikalią galimybę dirbti su žmogumi. O rezultatai švietime pasimato tik po penkiolikos ar dvidešimties metų“, - sakė ministrė.
Ž. Kropaitė ateities mokytojams linkėjo gebėjimo prisitaikyti prie laikų bei skirtingų kartų mokinių.
J. Petrauskienė prisiminė, kad iš jos dvylikos studijų kolegių Lietuvos edukologijos universitete, nė viena nedirba mokytoja, bet ji tvirtino, kad visi atsakingi už tai, jog situacija su pedagogų kelio ir karjeros pasirinkimu, keistųsi.
