Bene visų įmanomų bėdų yra kiekvienoje šalyje, tik mastai skiriasi. Pavyzdžiui, ar pasakytume britams, kad mūsų seimūnai be jokios sąžinės graužaties švaisto parlamentinei veiklai skirtas lėšas? Ar ieškotume afrikiečių užuojautos, jog dažnai valgome „sausas kuopas“? Paverktume ant peties ispanui, kad Lietuvoje didelis nedarbas? O gal nuvykę į Baltarusiją pasakotume, kokia silpna Lietuvoje demokratija? Graikui lietume ašaras dėl didelio Lietuvos biudžeto deficito?
Suvokti, įvardyti bėdas yra svarbu – kitaip neįmanoma rasti galimybės jas spręsti. Problema iškyla, kai bėdos pradedamos vertinti kaip lietuvio tapatybės dalis ar nepanaikinamas šalies bruožas. „Pedofilų kraštas“, „valdžia – vagys“, „savižudžių tauta“, „džiaugtis kaimyno nelaime yra lietuviškas bruožas“ ir t.t. Žiniasklaida ir jos vartotojai (tarp jų – ir komentatoriai) šiuo požiūriu, atrodo, jau tampa vieni kitų atspindžiu.
Palikimas vaikui – nepasitenkinimas
Mano požiūriu, pavyzdžiui, Prancūzijoje (ne Graikijoje!) vykstantys protestai, nors ir sulaukia argumentuotos kritikos, yra sveiko savęs vertinimo požymis, kai gyventojai negalvoja „kad ir ką darysiu, niekas nepasikeis“. Jie nesijaučia per prasti spręsti problemas, o problemos jų sąmonėje nepavirsta didesnėmis už juos pačius.
Vienoje vadybos specialybės knygoje skaičiau svarstymus, kad 50 metų galiojusiai sovietinei mąstysenai pakeisti prireiks tiek pat – 50 metų. Gerai būtų, jog tik tiek. Juk žmonės augina panašius į save.
Mūsų bambėjimą girdėdami vaikai perima įprotį būti viskuo nepatenkinti. Visi keikia, kad „Navickas nevalo gatvių“, ir beveik niekas nebepasidžiaugia, kokia graži šiemet žiema. Daug kas spokso į televizorių ir keikia prastos kokybės laidas, bet jo neišjungia ir neina skaityti knygų.
Išsvajoti tyrimo rezultatai
Be viso to, mes periodiškai tikinami, kad esame baisiai nelaimingi. Tyrimų, kokios šalies gyventojai dėl tam tikrų objektyvių priežasčių gyvena prasčiausiai, skelbimas dar gali būti pateisinamas, tačiau tyrimai, kokios šalies gyventojai jaučiasi nelaimingiausi (mėgstamas žiniasklaidos kąsnelis!), man atrodo lyg marginalinės potencialių savižudžių lenktynės. Skaitytojas laimi leidimą toliau jaustis „nelaimingiausias Europoje“. Tyrimais įrodyta.
Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pataisose neatsirado vietos vienam svarbiam dalykui – neleisti brukti tokio požiūrio visais įmanomais kanalais. Galbūt tai uždraudus mažiau nei po 50 metų būtų paskelbta: „Tyrimo duomenimis, lietuviai suprato, kad pesimizmas iš esmės jiems buvo kalte įkaltas į galvą. Dabar jie jau jaučiasi geriau ir pamažu pradeda priimti konstruktyvius sprendimus.“
O kol neuždraudė, gal patys sau uždrauskime priimti bei skleisti tokią informaciją, ignoruokime vieni kitų žlugdančias „absoliučiąsias sąvokas“ apie tėvynę, lietuvių mentalitetą ir (ne)gebėjimą sukurti ką nors gražaus?
