Lietuvos valdžia prieš visą pasaulį didžiuojasi tiekianti patrankų mėsą Afganistane vykstančiam svetimam karui ir visiškai negirdi, ką jai sako savo kraują jame jau lieję lietuviai. Jai daug mielesni ąžuoliukus dykumoje sodinantys politikai, įtikėję, kad būtent jiems pavyks tiesiai iš viduramžių atvesti į šviesų rytojų afganus, kurie patys to net neprašė.
Šios savaitės žmogus – Klaipėdos Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas" pirmininkas Rimantas Chmieliauskas, paraginęs Lietuvos politikus pasekti sąjungininkų pavyzdžiu ir atšaukti mūsų šalies karius iš NATO vadovaujamos Tarptautinės saugumo paramos pajėgų operacijos (ISAF) Afganistane.
„Remdamiesi savo patirtimi, galime teigti, kad svetimšaliams įvesti savo tvarkos Afganistane nepavyks. Todėl raginame Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę bei Seimo narius atšaukti mūsų karius iš Afganistano ir nešvaistyti mokesčių mokėtojų pinigų", – šią savaitę pareiškė Klaipėdos Afganistano karo veteranų organizacijos “Miražas" pirmininkas.
– Ar įmanoma Afganistane pasiekti tikslus, kuriuos sau kelia Lietuva ir jos sąjungininkai? – „Respublika" klausė organizacijos „Miražas" pirmininko R. Chmieliausko.
– Aš asmeniškai įsitikinęs, kad tikrai neįmanoma. Yra tik Krašto apsaugos ministerijos šulų ir politikų skleidžiama propaganda, kad vietiniai gyventojai labai džiaugiasi Lietuvos pagalba, vertina jos pastangas užtikrinant taiką ir demokratiją jų šalyje. Tačiau ar tai tiesa? Jei paklaustume puštūno, tadžiko ar beludžio, kur yra ta Lietuva – abejoju, ar kuris atsakys.
Ten viduramžiai, tad jiems visiškai nusispjauti, kas ta Lietuva, amerikietiška demokratija ir visos kitos prievarta brukamos vertybės. Remdamiesi savo patirtimi, galime teigti, kad svetimšaliams įvesti savo tvarkos Afganistane nepavyks.
Ten šimtą metų jau vyksta karai ir niekas jų neužkariavo. Anksčiau ar vėliau kariuomenė bus išvesta ir niekas Afganistane neprisimins, kad čia buvo tokia Lietuva. O kiek sukišta pinigų, ką jau kalbėti apie žmonių likimus.
Lietuvos dalyvavimas šioje misijoje yra didelė klaida ir tuščias finansinių bei žmogiškųjų išteklių švaistymas. Todėl ir raginame Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę bei Seimo narius atšaukti mūsų karius iš Afganistano ir nešvaistyti mokesčių mokėtojų pinigų.
Nelabai tikiu, kad mūsų kreipimasis pasieks tuos, kam jis yra skirtas. Mūsų šalies politikai užsispyrę. Jie ne tik pasiryžę Afganistane būti iki galo, bet ir reikalauja dar daugiau pinigų šiai misijai. Geriau juos galėtų panaudoti savo žmonių gyvenimui gerinti.
– Ar yra koks skirtumas tarp prieš tris dešimtmečius įvykusios Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną ir to, kas jame daroma dabar?
– Jokio skirtumo nėra. Ta pati okupacija, tik įvardyta kitais žodžiais, pavadinimais ir lozungais, prisidengiant kitais tikslais.
– O kokie yra tikrieji tikslai?
– Aš jų nežinau. Tačiau aiškiai matau, kaip Lietuva paklusniai vykdo kažkokių generolų paliepimus ir įsakymus, visiškai nesusimąstydama apie pasekmes ir rezultatus. Sako, yra įsipareigojimai NATO. Gerai, jei jau nusprendėme prisidėti, tai pirmiausiai reikėjo pasitarti su visuomene, paklausti žmonių, ar jie tam pritaria. Tačiau viskas padaryta slapčia. Mes esame tik paklusnūs NATO tarnai, kažkieno sraigteliai.
– Tai ką reikia daryti, kad valdžia išgirstų ir tautos balsą? Juk net jūsų, liejusių Afganistane savo kraują ir mačiusių, kaip ten miršta draugai, neklauso.
– Sunku pasakyti. Pirmiausia reikėtų bent visiems pasikalbėti, įsiklausyti, kas yra sakoma. Nors kartais atrodo, kad vienas kitas valdžios atstovas išklauso, tačiau iki sprendimų neprieinama.
Argi politiniai pažadai verti nors vieno žmogaus gyvybės? Argi politiniai įsipareigojimai verti milijoninių lėšų, skiriamų toms operacijoms finansuoti?
– Ar galima lyginti tai, ką Afganistane patyrėte bei išgyvenote jūs ir vykstantys į dabartines NATO vadovaujamas ISAF misijas?
– Galima. Požiūris tas pats. Tik dabartiniai kariai Afganistane išbūna trumpiau, pusę metų. Mes ten užtrukdavome gerokai ilgiau, mažiausiai 18 mėnesių.
Kitas dalykas, kad dabar grįžę nelabai gali kalbėti, nes yra įvairiausios sutartys. Tačiau iš bendrų bruožų suprantame, kad mūsų nuomonė yra ta pati.
Iš įvairių tarptautinių operacijų grįžę Lietuvos kariai taip pat kenčia nuo karinio trauminio sindromo. Užuot sulaukę pagalbos, jie apšaukiami žudikais, kariavusiais už pinigus. Tačiau daugelis užmiršta, kad siųsti karius į misijas nusprendė ne jie patys, o politikai.
Nežinau, savo ar ne savo noru kariai važiuoja, bet kiek teko šnekėti su jais pačiais, atsisakymas vykti prilygsta tarnybos atsisakymui.
Neseniai į mus kreipėsi vienas klaipėdietis, buvęs misijoje Kosove ir ten sužeistas, šarvuočiui užvažiavus ant minos. Po 15 metų jam tai pradėjo atsiliepti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kur tik jis nesikreipė pagalbos, visi pasakė, kad nežino, kaip padėti. Jis paskambino mums, tikėdamasis realios pagalbos. Tačiau mes taip pat negalėjome nieko patarti, nes neturime jokių psichologų ar specialistų.
