Sveikatos apsaugos sistemos pertvarka ar reformos jau nieko nestebina. Kai tik paskiriamas naujas ministras, tuoj pat vėl išgirstame – „reikalinga reforma“. Deja, karti gyvenimo patirtis liudija, „reforma“ nesibaigia, o kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugos Lietuvoje vis dažniau tampa prieinamos tik valdžios vyrams arba turintiems pinigų.
Ilgiausios eilės poliklinikose, ilgi laukimo mėnesiai, norint atlikti būtinus tyrimus, o primokėti tenka už daugelį paslaugų ir vaistų. Sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas tapo pagrindine problema, o ligų prevencija taip ir lieka tik politikų deklaracijose.
Medikų visuomenė jau priprato prie „reformų“, tačiau dabartinis ministras A. Čaplikas savo iniciatyvomis gali net kantriausius išvesti iš pusiausvyros.
Pirmiausia, sveikatos apsaugos ministras išgarsėjo siūlymu apmokestinti pacientų apsilankymą poliklinikose ir ligoninėse. Gerai, kak kilus triukšmui ir visuotiniam nepasitenkinimui, ministras susiprotėjo ir apie mokamus apsilankymus poliklinikoje nebekalbėjo.
Tuomet atsirado A.Čapliko įsakymas dėl darbo laiko skaičiavimo pakeitimo. Liberalas ministras nusprendė, kad daug dirbti ir užsidirbti negalima, na, nebent emigruotumėte iš Lietuvos, kur jos Sveikatos ministerijos įsakymai negalioja.
Vasara buvo ryžtingai kalbama apie būtinybę įvesti tvarką vaistų rinkoje, tačiau realūs ir būtini veiksmai buvo nuolat atidėliojami, o rudeniui atėjus, apie tai net kalbėti ministras liovėsi. Matyt A. Čapliko ryžtas išblėso po daugkartinių susitikimų su vaistų gamintojų atstovais. Beje, išgaravo ir pažadas reguliuoti vaistų kainas, nors girdėti kokį pasiūlymą iš ministro - liberalo buvo mažių mažiausiai keista.
Dabar iškelta nauja super idėja – mažinti ligoninių skaičių ir nerekalingas uždaryti. Tiesa, viešųjų ryšių specialistai pamokė ministrą, kad šis daugiau negąsdintų žmonių kalbomis apie uždaromas ligonines, o vartoti mistiškai skambančią formuluotę – „3R“ – rajonas, regionas, respublika.
Bet po mistiška formule slypi planas, kuris gali sunaikinti net teorinę galimybę ligoninėms konkuruoti tarpusavyje, taigi vėl viską lems didžiųjų ligoninių vadovų sugebėjimai įlįsti į mokesčių mokėtojų kišenę.
Bet būtent neracionalios investicijos į ligoninių statybas, plėtrą, menkai išnaudojamos brangios įrangos įsigijimai ir yra sveiktos sistemos vėžys. Tačiau ar dėl to kalti pacientai, paprasti sveikatos sistemos darbuotojai?
Taigi, ką reiškia planas „3R“? Ogi Lietuvos sveikatos „maXimizaciją“, kuomet dauguma sveikatos paslaugų bus koncentruota dviejuose „medicinos akropoliuose“ Vilniuje ir Kaune. Gaila, kad ministras nemato, jog rajonų ligoninės negali išsilaikyti būtent todėl, kad didžiosios ligoninės pradėjo teikti net ir tas paslaugas, kurios puikiai iki to laiko buvo teikiamos vietoje, arčiau pacientų. „Medicinos akropolių“ vadovai visada sugebėdavo „išsimušti“ reikalingas kvotas ir neturėdavo problemų su apmokėjimais.
Sveikatos ministerijos vadovai, pristatydami „reformą“, vartoja du pagrindinius teiginius: Lietuvos sveikatos sistemai skiriama mažiausiai lėšų Europos Sąjungoje, ir šiuo metu trūksta lėšų ją išlaikyti.
Bet, gerbiamas ministre, norėtųsi pasakyti, jog pinigų trūkumas ir „reforma“ yra du skirtingi dalykai. Gal ir neišvengiamas lėšų taupymas sunkmečiu, bet priverstinio taupymo tikrai negalima vadinti struktūrine sveikatos sistemos reforma.
Pagrindinių medicinos paslaugų sutelkimą Kaune ir Vilniuje, būtų galima prilyginti prekybos centrų monopolijai, kuri sunaikino smulkų ir vidutinį verslą. Tokie patys procesai, palaikomi ministro A. Čapliko, šiandien vyksta ir sveikatos sistemoje. Iki šiol buvę ministrai mėgino neigti, kad Sveikatos ministerija tėra Kauno klinikų ir Santariškių Universitetinės ligoninės filialas, o ministras A.Čaplikas paslaugų sutelkimą būtent šiose medicinos įstaigose netgi pavadino reforma.
Tačiau daugelį medicinos paslaugų puikiausiai būtų galima teikti rajonų ligoninėse, kur galima vykdyti ligų prevencijos bei sveikatingumo programas. Puikiai žinome, kad didžiosioms ligoninėms išsilaikyti reikalinga kuo daugiau ligonių. Tik ligoniai neša pelną, ir kuo sunkesni jų sveikatos sutrikimai, t.y. vėliau diagnozuoti, tuo brangiau už jų gydymą sumoka Ligonių kasos.
O gal ministras galėtų paaiškinti kaip suvaldyti tokius „mega“ monstrus? Ar ministrui suprantami šiuolaikiniai vadybos principai? Nuolat kartojama viešųjų ryšių specialistų pasiūlyta mantra, esą pagal geriausius Skandinavų šalių pavyzdžius vykdote sveikatos apsaugos sistemos reformą, nenuslepia jūsų planų esmės. Todėl ir reformos pavadinimas tėra vienitelis – „Lietuvos sveikatos sistemos „,maXimizacija“.
