Svarbiausia aukštojo mokslo reformos dalis - pakeisti totalitarines struktūras primenančias Lietuvos universitetų administracijas, įsitikinusi dalis intelektualų.
Savisaugos instinkto vedama Lietuvos universitetų valdžia jau eilę metų priešinasi bet kokioms esminėms aukštųjų mokyklų pertvarkoms. Tai patvirtina ir sausio mėnesį rektorių konferencijos išreikštas nepritarimas naujam įstatymo projektui, kuris numato didelius svertus išorinei, iš socialinių partnerių sudarytai, tarybai.
Tik pakeitus universitetų valdymo modelį būtų galima kalbėti apie bendresnę aukštojo mokslo reformą – vidinės universitetų struktūros keitimą, universitetų skaičiaus mažinimą, studijų kokybės lygio kėlimą, studentų skaičiaus mažinimą, geresnį finansavimą ir panašiai.
Įsigilinus į užsienio šalių patirtį ir suvokus, jog nėra kito reformos kelio kaip tik atverti universitetus visuomenės kontrolei, studentams, dėstytojams ir intelektualams būtina susitelkti ir reikalauti griežtos Lietuvos aukštųjų mokyklų valdymo pertvarkos.
Tokie raginimai nuskambėjo piliečių grupės „Už kokybišką ir sąžiningą aukštojo mokslo studijų sistemą” surengtoje diskusijoje „Lietuvos aukštųjų mokyklų valdymo klausimas aukštojo mokslo reformos kontekste”.
Pavyzdys - JAV
Pasak profesorius Vytauto Daujočio, šiandien universitetams reikia efektyviai reaguoti į visuomenės poreikius, kadangi žinojimas tapo viena pagrindinių bet kokios ekonomikos varomųjų jėgų. Šiam tikslui pasiekti būtina pakeisti dar XIX amžiuje susiformavusią uždarą universitetų savivaldą, kuomet dėstytojai tarpusavyje išsirenka savo vadovus ir valdymo procesą visai nesikiša visuomenė.
„Toks valdymo modelis vis dar vyrauja daugelyje kontinentinės Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą. Deja, šio tipo Europos universitetai pralaimi konkurencinę kovą JAV. Todėl kyla problema - kaip išlaikius klasikinio universiteto vertybes, t.y. laisvą žinojimo ir visapusiško bei pilietiško išsilavinimo terpę, pasiekti, jog universitetas tuo pat metu gebėtų reaguoti į visuomenės ekonominius poreikius”, - teigė profesorius V. Daujotis.
Anot jo, visos aukštąjį mokslą reformuojančios valstybės - nuo Didžiosios Britanijos iki Pietų Korėjos - seka JAV pavyzdžiu, kur universitetai yra valdomi ne viduje išsirinktos savivaldos, bet vyriausybinių institucijų suformuotos globėjų tarybos.
„Ir visose šiose valstybėse buvo, kaip ir Lietuvoje, absoliutus pasipriešinimas šioms reformoms. Žinoma, daugiausia priešinosi akademinės bendruomenės, teigdamos, jog reforma likviduoja universitetų autonomiją ir vyriausybė nepasitiki aukštojo mokslo institucijomis”, - sakė V. Daujotis.
Virš rektoriaus - tik dangus
Pasak filosofo ir VU dėstytojo Vytauto Radžvilo, universitetų valdymo pertvarkymas yra gyvybinis klausimas, kadangi „šiuo metu Lietuvos universitetai praktiškai yra miniatiūrinės totalitarinės kultūros”.
Anot jo, šiandien mažytė grupelė žmonių, t.y. rektoriai, valdo dėstytojus, dešimtis tūkstančių studentų, o per juos ir jų tėvus - nemažą visuomenės dalį. Ir jeigu universitetuose dar kur nors yra demokratijos laisvių, jos vis dėl to labiau priklauso nuo atsitiktinių veiksnių - tokių kaip rektoriaus ir senato pažangumas, aukštosios mokyklos dydis ir panašiai.
„Dabar mes turime rektoriaus ir senato simbiozę, kuri reiškia, jog rektorius pataikaudamas Senatui, tam tikra prasme jį papirkinėdamas, faktiškai yra vienvaldis universiteto vadovas, turintis didesnę valdžią negu sovietų laikais. Nes, primenu, sovietų laikais rektorius vis dėl to bijojo ministerijos ir visai rimtai drebėjo prieš atitinkamą kompartijos centro komiteto pirmininką, o dabar virš rektoriaus yra tik dangus”, - teigė V. Radžvilas
Pasak jo, didelė problema yra ir tai, kad Lietuvoje dabar beveik nėra laisvų dėstytojų ir laisvų studentų, galinčių ginti savo interesus reikalaudami griežtos universitetų valdymo pertvarkos.
„Akademinės bendruomenės Lietuvoje iš tikrųjų beveik ir nėra. Jos tiesiog negali būti, nes mūsų universitetai faktiškai yra tik kosmetiškai pertvarkytos sovietinio tipo aukštosios. Todėl paprastų darbuotojų balsas čia nieko nereiškia. Visas reformos žaidimas vyksta tarp universitetų vardu kalbančios rektorių konferencijos ir valstybės. Įtakos neturi ir studentų organizacijos, kurios, atvirai kalbant, yra prie valdžios priderintos struktūros, kurių galia puikiai atsiskleidė per garsųjį mitingą, kurį aš pavadinčiau nežinančios ko nori tamsios minios sambūriu. Situacija galima keisti tik vienu būdu - reikia mobilizuoti žmonės. Bet jie turi suprasti problemas. Reikia reikalauti naujo valdymo modelio. Kito kelio nėra”, - kalbėjo V. Radžvilas.
Patikimų partnerių - nedaug
Pasak VU profesorius Arvydo Janulaičio, Lietuvoje nėra ne tik laisvos ir sąmoningos akademinės bendruomenės, bet taip pat yra nedaug ir socialiai atsakingų verslo organizacijų, kurių narius būtų galima deleguoti į išorines universitetų tarybas.
„Stiprių Lietuvos verslo organizacijų, pavyzdžiui pramonininkų konfederacijos, viršūnes yra užėmę nomenklatūrinė verslininkija, kuri yra linkusi naudotis neskaidriais metodais.
Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto taryboje esantis Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos prezidentas Algimantas Jankauskas tiesiog gąsdino studentus, kad jie Lietuvoje neras darbo, jeigu balsuos kitaip, negu nori rektorius. Nepaisant kelių žmonių pasipiktinimo, šis žmogus Universiteto taryboje yra iki šiol”, - teigė A. Janulaitis.
Jis taip pridūrė, kad kitose šalyse yra pavykę sėkmingai įgyvendinti skausmingas reformas, kai vienas šalies universitetų imdavosi lyderio vaidmens ir būdavo proveržio kelrodis.
„Kai kuriose šalyse reformą pavyko įgyvendinti per atskirus universitetus. Norėtųsi, kad Lietuvoje atsirastų universitetas, kuris galėtų rodyti pavyzdį kitiems. Vienu metu aš siūliau tokį pavyzdį parodyti Vilniaus universitetui, tačiau jie šito atsisakė”, - teigė A. Janulaitis.
Svarbiausia - susitelkti
Pasak VU profesoriaus Artūro Žukausko, svarbiausia yra tai, jog visi reikšmingi pasiūlymai ir visos realios reformos siekiančios intelektualinės pajėgos nėra sutelktos į vieną veiksmą. Jis pritarė anksčiau kalbėjusiems pranešėjams, jog svarbiausia yra sukurti patikimų socialinių partnerių tarybas, nors pridūrė, kad tai padaryti bus tikrai nelengva.
Anot jo, yra didelis pavojus, jog į tas tarybas gali ateiti verslo atstovai, kurie, visų pirma, nusitaikys į universitetų turtą, ypač nekilnojamąjį. Todėl yra būtina atrinkti keliasdešimt pačių geriausių žmonių, kurie galėtų imtis atsakomybės už visą studijų ir mokslo kokybę šalyje ir turėtų gana didelius įgaliojimus.
„Yra būdas, kaip tokie žmonės yra atrenkami. Tam yra ištisa teorija – inovacijų vadyba. Yra žinoma, kokiom asmeninėm savybėm tokie žmonės turi pasižymėti. Šitie žmonės galėtų vykdyti reformą per paprasčiausią kontrolę. Jie turėtų remtis labai stipria auditine institucija, kuri atliktų išorinį universitetų ir mokslo institutų vertinimą. Ir jie taip galėtų priimti sprendimus dėl restruktūrizacijos, dėl jungimo ir taip toliau”, - kalbėjo A. Žukauskas.
Anot jo, šiuo metu tikrai joks vidinis valdžios organas nesutiks jungti ar reformuoti jokį universitetą ar mokslo institutą, nes dėl to, visų pirma, reikėtų pasiaukoti pačiai valdžiai.
„Tiesiog suveiks natūralus jų savisaugos instinktas. Dėl to bet kokiai reformai pradėti pirmiausia reikalinga išorinė institucija. Antra, į šitą instituciją turime atrinkti pačius geriausius žmonės. Ir, trečia, šitai institucijai reikia duoti labai stiprius įgaliojimus”, - diskusijoje teigė A. Žukauskas.
Į papildomus „Balsas.lt” klausimus atsako profesorius Vytautas Daujotis:
