Gražaičių kaime (Joniškio rajonas) laikrodžiai veikia, bet laikas – įstrigęs pusnyse ir tuščiuose trobesiuose. Iš šio nuošalaus kaimo niekas neemigruoja, nes pagal amžių beveik nėra kam. Vienintelis ryšio su išoriniu pasauliu ženklas – autoparduotuvė. Pavasario jiems teks ilgai laukti, prognozuoja retai apsirinkantis vietos „sinoptikas“.
Sodybą pamėgo genys
Į Žagarės seniūnijos Gražaičių kaimą stumiamės keliu pro Stungius, nes važiuoti užpustytu trumpesniu ruožu per sodus vairuotojas nesiryžta. Vėliau kaimo gyventojai perspės: sniegas paskutinį kartą valytas pries Kalėdas. Už nugaros lieka viensėdžiai. Pagaliau – posūkis į dešinę, ir mus pasitinka kaimo pradžią žyminti lenta.
Iš pirmojo namo aukštyn kyla dūmai, lodami nustebę į atvykėlius žvelgia du šuneliai. Virš durų į prieangį tinklelyje kabo įsukti lašinukai, pririšta gana egzotiškai sniego karalystėje atrodanti geltona kukurūzų burbuolė.
„Pakabinau maisto zylutėms, bet įsitaisė atskristi genys. Toks gražus, raudona galvele. O jau snapas kokio ilgumo. Mažesnius paukštukus išbaido,“ – duris pravėrusi kalbą pradeda 72-ejų metų Genė Savickienė. Netrukus prie lango purpteli dvi zylės. Pasisekė geltonmarškinėms, kad didysis šių namų lankytojas dar nepasirodė.
Viduje prie kojų ima glaustytis rainas katinas Rapalys. 14 metų miauklį močiutei prižiūrėti atvežė ir paliko į Angliją išvykusi dirbti anūkė. Taip pat ir Ledę – taksų veislės kalytę.
Niekas neemigruoja
Kalba pasisuka apie emigrantų dalią.
„Daug žmonių išvažiuoja, bet iš mūsų kaimo – niekas. Nėra kam emigruoti, esame pensininkai. Tik pora šeimų jaunesnės, bet jos ūkininkauja ir niekur nevažiuoja,“ – sako Gražaičių gyventoja.
Vaikų kaime seniau suskaičiuodavę 10–15, dabar likę du. Ūkininkų Gurskių mergaitė – jau paauglė, o Biliūnų berniukas lanko priešmokyklinę grupę. Seniau daugiau kaip šimtą gyventojų turėjęs kaimas realiai besuskaičuoja gal 15 „dūšių“, nors 2011 metų surašymo duomenys teigia, kad Gražaičiuose tuo metu registruoti 55 asmenys.
Daugiabutis liko tuščias
Praėjusiais metais gausi šeima išsikėlė į Jurdaičius, kolūkių laikais statytas šešiabutis liko visiškai tuščias. Nors sudėta dalis plastikinių langų, pastatas neapgriuvęs, bet jame, anot vietinių, tik pelėdos lankosi.
„Rusų šeima dar nupirko butą. Atvažiavo pavasarį, kai vanduo aplink paplūdęs buvo, beveik iki slenksčio. Matyt, išsigando ir daugiau nebesirodo,“ – mena Genė Savickienė.
Per kaimą maršrutiniai autobusai nevažiuoja. Nė karto per savaitę. Nėra parduotuvės, niekada nebuvo nei mokyklos, nei kultūros namų.
Pagaliau sulaukė autoparduotuvės
„O kaip susirgus?“ – klausiu.
„Paskutinį kartą prieš 30 metų pas daktarus buvau, iš tarybinio ūkio visus vežė. Dabar patys gydomės,“ – juokiasi G. Savickienė ir čia pat praneša naujieną: nuo sausio po daugelio metų kartą per savaitę į Gražaičius pradėjo važiuoti „autolavkė“ (autoparduotuvė – aut. past.), kuri įneša sumaišties į įprastą gyvenimo ritmą. Pirkdami žmonės paskaičiuoja, kad savaitei užtektų, o gal ir dviem, jeigu užsnigs ir parduotuvei ant ratų kelias bus užkirstas.
Anksčiau senesni žmonės prašydavo mokinių duonos parvežti iš miesto: įduodavo jiems rytą į autobusiuką išvykstant pinigų, o vakarop sulaukdavo ryšelio.
Menką ryšio su pasauliu jungtį – autoparduotuvę – kaimo gyventojai turėjo išsikovoti, prašyti seniūnijos, kad pagelbėtų. Bet jie nedejuoja, įpratę prie atskirties.
Tik ūkininkai ir medžiotojai pravažiuoja
„Sveiki gyvi, maniau, gal pensiją atvežė, – iš nutolusio nuo gatvės menko namuko,– vėliau paaiškės, kad tai buvusi klėtis, – išėjęs šypsosi 76-erių Kęstutis Baikštys. – Be paštininkės svetimų tik medžiotojai ar ūkininkas į mišką malkų pravažiuoja.“
Į sodybą dažniau užklysta lapės, kartais stirnos prabėga. Kol žmonės laikė avių, vasaromis mokydamos mažylius medžioti atsėlindavo vilkės. O kiškį šeimininkas tik vieną per žiemą matė.
Kaimo sinoptikas žada šaltas Velykas
Kęstutis daug metų stebi klimato pokyčius, pagal gamtos bei kitos aplinkos ženklus spėja orus.
„Kambaryje lempa prieš kelias dienas ėmė zirzti. Tikėk–netikėk, praneša vėją. Mažas būdamas išėjęs į lauką priglausdavau ausį prie medinio elektros stulpo ir klausydavau. Jei kaukia iš vidaus, kaip kokia muzika virva, po kelių dienų vėjas rimtai sustiprės,“ – tikina K. Baikštys.
Kadangi per Kalėdas užėjo atlydys, kaimo sinoptikas prognozuoja Velykas su sniegu. Pavasario teksią palūkėti. O vasara būsianti nekokia, tai ūmiai šalta, tai itin karšta.
Šakelė – barometras
Orus ponas Kęstutis prognozuoja ir pagal augalus, paukščius, bet pastarųjų nuo chemijos sumažėję, nebe tokie tikslūs spėjimai.
„Jei nori žinoti, koks po kelių dienų oras, nusiskink vyšnios ar eglės šakelę, prie prieškambario durų prikalk ar kitaip pritvirtink. Jeigu šals, šakelės atšakos užsiries į viršų, jei ne, susitrauks atgal. Toks trumpalaikis barometras,“ – aiškina kaimo sinoptikas.
Savo orų stebėjimus jis keletą metų rašė į sieninius kalendorius, per orų permainas užpildydamas lapelius. Po to analizavo. Sako, kai kas kartojasi. Beje, patys kalendoriai kartojasi kas keleri metai, todėl neverta jų išmesti.
Šeima stengiasi išmokslinti vaikus
Kaimynystėje įsikūrusiai bene jauniausiai kaimo šeimai – 41-erių Gaivai ir 48-erių Romualdui Biliūnams orų prognozės – svarbus dalykas, nes jie ūkininkauja. Turi 16 hektarų žemės, laiko tris melžiamas karves. Užaugina jaučių iki 500–600 kilogramų ir parduoda.
Dvi Biliūnų dukros mokosi kolegijose Šiauliuose. Viena – būsima bendrosios praktikos slaugytoja, kita – finansininkė. Merginų mokslai šeimai per metus atsieina 8000 litų. Dar yra du sūnūs.
Vyras, nors ir turėdamas negalią, važinėja po keliasdešimt kilometrų į Gruzdžius (Šiaulių rajonas), ten dirba suvirintoju. Bet kai daug sniego priverčia, išvažiuoti nebegali.
Sudėtingas kelias į darželį
Mažiausią vaiką tėvai nuo praėjusio rudens užrašė į priešmokyklinę grupę Žagarės vaikų lopšelyje–darželyje „Vyšniukas“. Mama keliasi kas rytą penktą, šeria gyvulius, lesina paukščius, melžia karves ir kartu su mažuoju mokykliniu autobusu važiuoja į miestą. Kol vaikas darželyje, gerą pusdienį mama vaikšto po Žagarę, aplanko pažįstamus. Kodėl taip vargsta, juk patys galėtų pamokyti vaiką raides ar skaičius pažinti?
„Vaikas kaime – tarp suaugusių, paukščių ir gyvulių vienas pats, ūkininku žada būti. Tegul pripranta prie kolektyvo, išmoksta bendrauti su bendraamžiais, – aiškina mama ir neslepia nuostabos: – galvojau vaiką į savaitinę grupę vesti, bet, pasirodo, ji asocialioms šeimoms skirta.“
Į užsienį Gaivos netraukia
Sodyboje anksčiau gyveno Gaivos dėdė. Šiam mirus, jos tėvas pareiškė užimsiąs brolio vietą, po to turėsianti jį pakeisti Gaiva. Dukra pažadėjo ir pažadą tesi. Šeima iš Šiaulių į Gražaičius atsikėlė prieš 20 metų.
Gaiva Biliūnienė mieste gyventi nenorėtų, nors vyras prie kaimo neįprato. Jis, bene vienintelis kaime šiuo metu pradėjo galvoti vykti užsidirbti pinigų svetur – į Daniją.
„Manęs į užsienį netraukia. Kalėdoms buvau su mažuoju sūnumi į Airiją pas seserį paviešėti išskridusi. Gamta graži, žmonės šypsosi, bet klimatas – niūrus, nei tikros žiemos, nei vasaros. Ir keliai tokie vingiuoti per kalnus, daugybė žiedinių sankryžų, pykinti pradėjo,“ – atvirauja moteris. Užtat sako pasiilgstanti teatro, kino. Kaskart į miestą neprivažinėsi. Džiaugiasi neseniai dalyvavusi katalikiškų Šeimų šventėje Šiauliuose. Tokiuose renginiuose jos širdis atsigauna.
Loreta RIPSKYTĖ
