Jaukių bendrabučio kambarėlių sienas puošia paveiksliukai su gėlėmis ir margaspalvės žurnalų iškarpos. Ant lovų ir palangių tvarkingai išrikiuoti minkšti žaislai – pliušiniai meškiukai, žirafos ir pingvinai. Jeigu ne grotos ant visų pastato langų, galėtum pamanyti, jog atsidūrei studentų bendrabutyje ar moksleivių stovykloje.
Nemylimos
„Čia gyvena nelaimingiausi Lietuvos vaikai, – sako didžiausio visoje šalyje Vilniaus socializacijos centro vadovė Vida Riaubaitė-Juknevičienė. – Naujoji karta, praradusi baimės, atsakomybės ir pagarbos jausmą. Iškreiptų vertybių karta”.
Dabar šiame centre gyvena 41 mergaitė nuo 14 iki 18 metų – „atstumtosios”, kurios nerado užuovėjos namuose, buvo nesuprastos ir neišklausytos mokykloje.
Linksmai klegančios viename iš bendrabučio kambarių ir aptarinėjančios joms rūpinčias mados ir meilės temas, mergaitės, rodos, niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų. „O jos ir nesiskiria – tik atsidūrė netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir su netinkamais žmonėmis. Juk nei vienas vaikas negimsta piktas, blogas ar nusikaltėlis – tai vis mūsų, suaugusiųjų, klaidos”, – tikina jau 20 metų centre dirbanti ir 15 metų jam vadovaujanti V. Riaubaitė-Juknevičienė.
Socializacijos centre gyvenančių mergaičių gyvenimo istorijos labai panašios – nemeilė šeimoje, skurdas, gatvė, narkotikai, prostitucija, vagystės. Visas gyvenimo purvas, kurio nusikračiusios jos turėtų išmokti gyventi „teisingai”.
„Tai prarasti vaikai, kurių tiesiog gaila – ir tų piktų, besisvaidančių keiksmais, ir tų ramių, užsidariusių savyje”, – atsidūsta direktorė ir pasakoja mergaičių istorijas. „Baisu išvysti pavakare į centrą atvežamą antrankiais surakintą, trijų policininkų vedamą persigandusią mergaičiukę… Policininkai išvažiuoja ir liekame mes, centro darbuotojai, tą vaiką turintys bent kiek atitaisyti, – pasakoja V. Riaubaitė-Juknevičienė. Bet būna, kad prie centro vartų sustoja prabangus visureigis, o iš jo išlipę tėvai patys atiduoda dukrą į centro darbuotojų rankas.
Šiaip ar taip, visų šių mergaičių šeimos yra problemiškos – jei ne dėl to, kad tėvai girti voliojasi patvoryje, tai dėl to, kad vaikus pamiršta per pinigus.
Nuo mažų dienų užaugusios prieglaudose mergaitės ramesnės, sukalbamesnės. Suaugusiųjų įgeidžių tenkinimo įrankiais tapusios ir daug kartų iš šeimų paimtos, ar ne kartą jų atsisakytos – piktos ir niekuo nebetikinčios.
Prievartos padariniai
Klykavimai viduryje pamokų, šliaužiojimas grindimis ir keiksmai, nuo sienos lakstantys paveikslai ir dūžtantys stiklai, tarpusavio peštynės ir išrautų plaukų sruogos, surišta ir apvogta naktinėje pamainoje budėjusi pedagogė... Pagal griežtus vaiko teises ginančius įstatymus socializacijos centro darbuotojams tokiomis aplinkybėmis reikia stengtis su įsišėlusiu vaiku susikalbėti. „Kalbu, klausausi, aiškinuosi, lyg darželinukėms braižau schemas – kartais padeda, kartais nelabai”, – šypteli vadovė.
Kai niekas nebeveikia, siautėjanti mergaitė porai valandų paliekama viena atskirame kambaryje, kurį direktorė juokais vadina „karceriu“. Jo sienos apibraižytos, išplėšytais gipskartonio lapais, nusiaubtais baldais. Tai vis pyktis, neigimas ir priešinimasis visoms taisyklėms, suaugusiųjų sukurtoms normoms.
„Pyrago ir botago principas veikia labiausiai”, – šypteli direktorė, auklėtines už gerą elgesį skatinanti kelionėmis į kirpyklą ar soliariumą, o už blogą baudžianti vienatve ir „nekalbadieniais”.
„Jūs klausiate, iš kur tas pyktis? Iš socializacijos centre atliktų apklausų paaiškėjo, jog net 85 procentai jame gyvenančių mergaičių buvo prievartautos”, – sako V. Riaubaitė-Juknevičienė.
Vėliau kai kurios merginos jau savanoriškai įsivelia į seksualinius santykius ir tampa prostitutėmis. Potraukis daiktams, pinigams, blizgučiams stumia į stoties rajoną ieškoti klientų. „Su buvusiomis prostitutėmis dirbti yra baisiausia. Matai tik iš žmogaus likusį apvalkalą, o jo viduje telkšo juodas ir dvokiantis vanduo. Tokiame žmoguje nebėra nieko, į ką galima kreiptis”, – sako direktorė. O pačios savo kūną pardavinėjusios nepilnametės jaučiasi gerokai aukštesnės už kitas – juk jos turtingesnės, geidžiamos ir „kietos”.
Socializacijos centre gyvenančios merginos negali kada užsinorėjusios iš jo išeiti. Savaitgalį „laisvėje” jos turi nusipelnyti geru elgesiu – rinkdamos pliusus. Tos, kurios minusų prisirinkusios gerokai daugiau nei pliusų, dienas leidžia už grotuotų langų.
Gyvena fantazijų pasaulyje
Visos mergaitės į šį centrą, anot direktorės, patenka per vėlai, tačiau visos nori pakeisti gyvenimą ir turi svajonių, tik ne visada moka jas įvardinti. „Daugelis mergaičių savo ateitį prognozuoja liūdnai – ką matė iki šiol, tai mato ir ateityje. Juk elgesio modelį atsinešė iš šeimos, kurios šeima pavadinti nelabai išeina”, – sako direktorė.
Graži šeima, geras darbas, pinigai, išgarsėjimas – tokios socializacijos centro auklėtinių svajonės. Tik bėda, kad jos tikisi, jog kažkas viską padarys už jas. Anot direktorės, kad labiausiai įsitvirtinęs „princo laukimo” sindromas. „Atsiras nuostabus vyras, kuris mylės iki gyvenimo galo, viskuo aprūpins ir viską suteiks, tik reikia jo sulaukti”, – auklėtinių fantazijas apibendrina direktorė. Labiausiai ji pyksta ant televizijų ir jų rodomų meksikietiškų serialų, kurių prisižiūrėjusios merginos ir gyvena tarsi iliuzijų pasaulyje.
„Jas sudominti labai sunku, o geriausia mergaitėms – nieko neveikti. Kai ima skųstis, kad nuobodu, imu klausinėti, ką gi jos norėtų veikti. Dažniausiai paaiškėja, kad nori neveikti nieko”, – juokiasi direktorė. Tačiau mergaitėms nieko neveikimui nelieka daug laiko – iš ryto iki pietų jos lanko pamokas, vėliau įvairūs būreliai ir užsiėmimai, paskirstyti darbai ir pareigos.
Direktorė apgailestauja, kad krizė atsiliepė ir jos auklėtinėms – sumažėjo įvairių programų, skirtų problemiškiems paaugliams, mažiau lėšų jų laisvalaikiui ir užimtumui.
Sulaukusios 18 metų merginos išeina į gatvę – į ten, iš kur dažniausiai ir atėjo. „Žinoma, mes įpareigoti surasti pilnametystės sulaukusiai merginai mokymosi įstaigą, vietą, kur gyventi, valstybė skiria kelis šimtus litų per mėnesį, bet tai ir viskas”, – apgailestauja V. Riaubaitė-Juknevičienė.
Pastaruoju metu į centrą pristatomos merginos, kurioms iki pilnametystės būna likę vos pora mėnesių. „Socializacijos procesas trunka metų metus, o ne porą mėnesių, tačiau tai niekam neįdomu, visi tiesiog nori nusikratyti „nepatogiu” vaiku”, – sako direktorė.
Trokšta meilės
Labiau negu daiktų ir pinigų visos mergaitės nori meilės ir dėmesio, tik dažnai nesugeba atskirti tikrų jausmų nuo apgaulės. Jeigu jau atsirado vaikinas, kuris apkabino – vadinasi, tikrai myli, o jeigu ir miegoti kartu nori – tai garantuotos vestuvės ir meilė iki karsto lentos… Užtai ko tik nebuvo socializacijos centre – ir vestuvių, ir kūdikių auginimo, ir baisių nelaimingos meilės dramų.
Ne visos socializacijos centre atsidūrusios mergaitės degraduoja ir atsiduria visuomenės užribyje. Štai direktorė puikiai prisimina vieną nepilnametę, kuri į centrą buvo pristatyta nuo narkotikų leidimosi supūliavusiomis venomis, nepanaši į gyvą žmogų. Su ja susitvarkyti ilgai nesisekė – pabėgdavo iš centro, toliau kvaišinosi narkotikais, nepaisė jokių taisyklių. Vis dėlto dabar ji augina sūnų, su vyru verslininku kuriasi naujuose namuose.
„70–80 buvusių auklėtinių susitvarko savo gyvenimus – sukuria šeimas, įsidarbina, rūpinasi savo vaikais. Tačiau likusi dalis taip ir nesugeba išsivaduoti iš užburto rato. Gyvenime neranda nieko gražaus”, – apgailestavo direktorė.
Stebuklingo recepto, kaip sustabdyti paauglių nusikalstamumą, nevaldomą siautėjimą ir taisyklių laužymą, nežino niekas. Tačiau V. Riaubaitė-Juknevičienė sako, kad tiesiausias kelias į šviesesnę vaikų ir mūsų visų rytdieną yra tiesos sakymas.
„Vaikai labai jaučia melą, netikrumą, abejingumą. Privaloma vaikui surasti laiko, jį išklausyti ir iš tiesų rūpintis jo gyvenimu. Ne prikišti, kad dar kažko reikalauja, nors yra pavalgęs ir aprengtas, o išgyventi tai, ką išgyvena vaikas. Ir visada sakyti tiesą. Kad ir kokia ji būtų, tiesa visada geriausia išeitis”, – išlydėdama tikina direktorė, diena iš dienos gyvenanti niekam nereikalingų vaikų bėdomis.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
