„Seniai nerašiau lietuviškai. Gan senokai supratau, kad reikalai mūsų valstybėje nejuda gera linkme. Apie tai kalbėjau per abstraktus, ateities braižymus, komentuodamas tam tikrus čia vykstančius procesus. Kol gyvenau Lietuvoje, aktyviai gyniau žmogaus teisių klausimus.
Bet mano asmeninis gyvenimas čia buvo mažų mažiausiai tragiškas, todėl prieš kelerius metus išvykau iš šios valstybės. Realiai tam, kad galėčiau pradėti gyventi, kad atsikratyčiau nerimo ir baimės dėl savo gyvybės (jei skaitysite toliau, suprasite kodėl). Šiemet nusprendžiau, kad į tokią Lietuvą, kokia ji yra šiandien aš nebegrįšiu. Todėl tai bus paskutinis mano lietuviškas įrašas ir čia uždarysiu savo emocinį chapter’į (skyrių arba etapą). Pažadėjau sau, kad net mintimis nebegrįšiu į tai, ką teko išgyventi, paleisiu viską.
Ilgai svarsčiau, ar tokio įrašo reikia. Lietuva maža valstybė, visi jaudinasi dėl savo privatumo. Lietuvoje mėgstama „cancellinti“, įtarinėti, apkalbėti, retai paremti, paklausti, nusišypsoti, todėl visi tokie įsitempę. Skandalas gali tave paversti žvaigžde, o gali ir sužlugdyti.
Šis įrašas gimė būtent todėl, kad Lietuva užėmė labai didelę dalį mano gyvenimo ir aš jau susitaikiau su realybe. Daug tokių žmonių, išgyvenę panašius dalykus, nutyla, nebekalba. Bet aš sąmoningai renkuosi netylėti. Nes būtent dėl tylos visokios penktosios kolonos dabar patenka į valdžią ir sąmoningai naikina mūsų valstybę“, – įraše socialiniame tinkle pradėjo G. Raphael Borta.
„Lietuvoje gyvenau daugiau nei 26-erius iš 28-erių savo metų. Labai mylėjau šią šalį, nes gana anksti susipažinau su jos istorija ir gamta. Stengiausi dėl savo šalies. Nuo vaikystės stropiai mokiausi, buvau vienas iš „Tūkstantmečio vaikų“ finalistų, dalyvavau miestų ir regioninių meninio raiškos skaitymo konkursuose, dalyvavau folkloro veikloje.
Kai buvau paauglys, aktyviai dalyvavau jaunimo organizacijose - Lietuvos mokinių parlamente, Mokomajame Europos parlamente. Turėjau viziją, jog Lietuva klestės, jei ją mylėsime. Todėl nuo vaikystės dirbau jai. Tačiau nuo vaikystės susidūriau su tokiu keistu jausmu, kad mano valstybė manęs nemyli, o gal net ir nekenčia“, – toliau tęsė jis.
G. Raphael Borta taip pat dalinasi, jog užaugo su šeimoje smurtaujančiu tėvu.
„Mano šeimos istorija – tipinė sisteminė problema. Šeimoje – smurtaujantis ir šeimos gyvenime nedalyvaujantis tėvas, kurio nelieka, kai man šešeri, nes šis vos nenužudo mano brolio. Mano vaikystės prisiminimai - kraujo klanai, nes tėvas sviedė lėkštę į mano brolį ir prakirto jam venas. Tada seka policija, kuri areštuoja mano tėvą, greitoji, kuri išveža mano brolį su mama. O aš lieku vienas.
Mama, iki tol kartu su tėvu dirbo neaiškiose veiklose, o vėliau buvo tiesiog namų šeimininkė. Po skyrybų ji liko be pajamų ir viena kovoti teismų sistemoje, besiskiriant su žymiai turtingesniu asmeniu, kuris net nebegyvena Lietuvoje. Tuo metu vedybinės sutartys nebuvo standartas. Na, bent jau mano šeimoje. Teisminiai procesai dėl turto dalybų truko berods aštuonerius metus, todėl mano šeimoje vyravo nuolatinis finansinis nepriteklius, stiprios depresijos apraiškos.
Kadangi Lietuvoje dažnai gėda kalbėti, tai beveik visą savo vaikystę niekam nepasakojau apie tai, kokius iššūkius išgyvenau namuose, kokį skausmą viduje laikiau. Mokiausi gerai, todėl dėl mano psichologinės gerovės nebuvo padaryta nieko iš mokyklos pusės, nors situacija buvo numanoma. Savo vaikystės gerai neprisimenu, nes mano išgyvenimuose stipri koncentracija į mokyklą, būrelius ir įtampa namuose, bandymas suvokti kas vyksta.
Vaikystės tiesiog nebuvo. Mano suaugęs brolis neseniai prisipažino, kad pats tuo metu išvyko iš Lietuvos, nes nenorėjo dealinti (liet. taikstytis) su šeima. Todėl, kai man buvo šešeri, turėjau užaugti ir tapti psichologu savo motinai, kuri niekada manęs negerbė, nuolatos žemino. Tai truko daugiau nei dvylika metų“, – apie sunkią vaikystę kalbėjo G. Raphael Borta.
Augdamas G. Raphael Borta savo šeimoje susidūrė ir su homofobija.
„Augdamas susidūriau ir su kitu iššūkiu, dar prieš tėvams išsiskiriant supratau, kad mane labiau traukia berniukai. Bet mano šeimoje vyravo homofobija. Su tėčiu apie tai bijojau kalbėti. Pirmą kartą apie tai prabilau mamai ketvirtoje klasėje, tačiau buvau nutildytas. Ji man liepė gyvenime apie tai nekalbėti ir neprasitarti net broliui.
Labai ilgai kovojau su vidine homofobija, nes niekaip nesupratau, kodėl negaliu su niekuo apie tai pasikalbėti, nes sau nesijaučiau priešas. Pirmą kartą su draugais apie jausmus ne tik moterims galėjau prabilti, kai buvau 18-kos. Tuo metu jau išgyvenau sudėtingus psichologinius iššūkius, kovojau su žema saviverte, nesugebėjimu funkcionuoti visuomenėje. Buvau užguitas vaikas, kuriam nebuvo galima kalbėti apie save.
Nuo vaikystės turėjau valgymo sutrikimų, į kuriuos iš šono buvo reaguojama su pašaipomis. Tai galiojo ir mokyklose, kuriose nuolatos patirdavau patyčias. Mokykla buvo sudėtingiausias mano laikotarpis gyvenime. Kai buvau 17-kos ar tik sulaukęs 18-kos, pats savo noru nuvykau į Klaipėdos psichiatrinę ligoninę, nes gyventi buvo tiesiog per sudėtinga, nuolatos svarsčiau apie savižudybę.
Tačiau ten prabuvus pusdienį, atvyko mama ir „sutvarkė reikalus“, „ištraukė“ mane iš ten, nes bijojo reputacinės žalos, nes ji nuolat įsivaizdavo, kad žmonės apie ją šnekės, kaip apie motiną užauginusią psichinį vaiką“, – teigia G. Raphael Borta.
„Po mokyklos nusprendžiau išvykti iš gimtojo miesto ir apsigyvenau sostinėje. Vilniuje. Čia studijavau ir pradėjau savo gyvenimą. Įstojau į valstybės finansuojamą vietą, ją visada išlaikiau, mokslus baigiau labai gerai.
Prieš ir po mokslų aktyviai dirbau ir sumokėjau labai daug mokesčių, todėl nesijaučiu valstybei skolingas nieko. „Sodra“ rodo, kad mano stažas 8 metai. Kaip žmogui, kuris išvyko iš Lietuvos, būdamas 26-erių, reiškia, kad atidirbau visą tą laiką. Nes taip ir buvo. Save išlaikau nuo tada, kai išvykau iš namų. Su mama palaikėme tik labai formalų ryšį.
Vilniuje radau šiek tiek daugiau laisvės nei Klaipėdoje, kurioje gimiau. Tačiau ta laisvė buvo iliuzinė. Tai tiesiog buvo šiek tiek geriau“, – toliau dalinosi jis.
Susidūrė su išpuoliais
G. Raphael Borta taip pat papasakojo, jog gyvendamas sostinėje jis du kartus buvo užpultas, o išpuoliai, vyro teigimu, buvo paremti homofobija.
„Per ketverius studijų metus buvau du kartus užpultas. Vieną kartą pirmame kurse Gedimino prospekte užpuolė mano tuometinį vaikiną dėl jo plaukų spalvos. Apsigynėme. Policijos nekvietėme, nes nė vienas incidentą matęs asmuo to nedarė. Jautėmės tarsi nereiktų to daryti.
Mano draugas vokietis tyrė ši fenomeną savo magistro darbe. Jį stebino, kodėl Lietuvoje, kuri yra ES valstybė, vyrauja nebylioji homofobija. Kai visi žino, kad homoseksualai išgyvena kraupius dalykus, tačiau jie pasirenka apie tai nekalbėti. Jis prašė mano interviu savo darbui, tačiau tuo metu nebuvau pasiruošęs kalbėti ir atsiverti.
Kitą kartą mane užpuolė po metų ar dviejų, kai išėjome į pasimatymą su vaikinu ir keturi asmenys mane brutaliai sudaužė. Valstybė neįvertino to kaip smarkiai, nesuteikė jokios psichologinės pagalbos ir nepadėjo to identifikuoti kaip homofobinio išpuolio.
Teismai tai traktavo kaip tiesiog užpuolimą. Priteista žala vis dar neapmokėta. Likau su trauma, be jokio atlyginimo. Tuo metu negalėjau samdyti brangių advokatų, nes buvau save išlaikantis studentas“, – apie išpuolius pasakojo jis.
Nepaisant to, jaunuolis pagalbos nesulaukė ir iš savo šeimos narių.
„Kur buvo mano tėvai? Man tik išvykus į Vilnių, kai man buvo aštuoniolika, mano mama, sužinojusi, kad susitikinėju su vaikinu išplūdo mane žiauriausiais žodžiais, siuntė el. laiškus su žeminančiais tekstais ir pasiūlymais gydytis nuo to. Juos galite paskaityti po šiuo įrašo. Ji atėmė iš manęs namų raktus, sustabdė minimalų finansavimą.
Vėliau ji vos vos atslūgo ir pradėjo bendrauti, tačiau užpuolimo momentais ji manęs nepalaikė. Ji bijojo, kad mano istorija išeis į viešumą. Tėvas mano gyvenime nedalyvauja nuo vaikystės.
Psichologiškai mano buvo labai sudėtinga, tačiau sėkmingai baigiau mokslus, siekiau karjeros. Ir atrodė, kad sekasi tikrai neblogai. Dėkoju visiems savo darbdaviams Lietuvoje, jie vienaip ar kitaip buvo labai padedantys, niekada nejaučiau homofobijos darbinėje aplinkoje. Darbe visada galėjau būti savimi“, – teigė G. Raphael Borta.
Visgi su dar vienu homofobišku išpuoliu vyrui teko susidurti ir vėliau.
„Bet. Įvyko vienas bet, kai ir vėl buvau užpultas. Dar kartą. Su vaikinu buvome Trakuose, ėjome į autobusų stotį, atvažiavo automobilis, iš jo išlipo 3 ar 4 vyrai ir jie tiesiog pradėjo mus persekioti, gaudyti, spyrė mano vaikinui. Šalia buvę žmonės nieko nedarė.
Šį kartą jau buvau brandus, ieškojau pagalbos, visuose pranešimuose minėjome, jog tai homofobinis išpuolis, nes su tokiais žodžiais mus užpuolė. Vienoje bylos stadijoje vienas užpuoliko pripažino, kodėl mus užpuolė (nes gėjai), tačiau vėliau parodymus pakeitė ir byloje neužteko duomenų įrodyti, jog tai buvo homofobinis išpuolis, nes teismai leidžia keisti parodymus ir neinkriminuoti savęs.
Be to, vieno iš užpuolikų sesuo dirbo teisinėje sistemoje. Kitas užpuolikas buvo šaulys. Kreipiausi pagalbos į Raskevičių, kuris davė pažįstamos teisininkės kontaktą, bet pats niekada apie šį įvykį nekalbėjo. Kreipiausi į draugę, kurios tėvas yra Seimo narys socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas. Tačiau ir jis nieko nedarė, ignoravo šį įvykį, nes jis pats yra homofobas, nuolatos balsavęs prieš partnerystę“, – tvirtina G. Raphael Borta.
„Nėra jokios gerovės valstybės“
Vyras aiškina, jog nepaisant visų iki tol turėtų sunkių patirčių, šis paskutinis išpuolis jį „sužlugdė“.
O jausdamas nesaugumo jausmą, jis nusprendė išsikraustyti iš Lietuvos.
„Mano gyvenime buvo smurtaujantis tėvas, mokykloje iš manęs nuolat tyčiojosi, buvau ne kartą užpultas, susidūriau su skirtingo tipo homofobija, tačiau niekada nepalūžau, dirbau, stengiausi dėl tos Lietuvos. Tačiau šis kartas mane sužlugdė.
Bet po paskutinio užpuolimo nesugebėjau dorotis su šita situacija vienas. Neužteko finansinių ir emocinių resursų. Psichologiškai buvo sudėtinga, o psichoterapija tuo metu kainavo kosminius pinigus, man tik baigus universitetą, į šį lauką įžengti galėjau gerokai per vėlai.
Mano valgymo sutrikimas pagilėjo, pradėjau jausti baimę ir nerimą išeiti iš namų. Būdavo savaičių, kai negalėdavau išeiti į darbą, nes tik išėjus mane kratydavo nerimas. Mano draugai kankinosi matydami mane, o aš iš to išeiti galėjau tik mokėdamas milžiniškus pinigus terapijai. Nesugebėjau gyventi kaip gyvenau ir apsimesti, kad man nieko nenutiko. Tai kenkė viskam - mano darbui, santykiams. Atrodė, kad nykstu kaip žmogus.
Visgi nesaugumas nedingo ilgą laiką, todėl nutariau išsikraustyti iš Lietuvos. Vis dar tebesigydau patirtą skausmą ir bandau atsistatyti – morališkai, finansiškai, žmogiškai. Bet sekasi neblogai. Realiai niekada nuo išvykimo nesijaučiau nesaugus. Nei Vokietijoje, nei Maltoje“, – sako G. Raphael Borta.
Visgi G. Raphael Borta teigia nusprendęs aprašyti savo patirtį todėl, kad, anot jo, tokiems vaikams, kaip jis, Lietuvoje nėra vietos.
„Vakar gavau garso įrašą iš pažįstamo, kuris šiuo metu Graikijoje ir sutiko lietuvį, todėl paprašė jo įrašyti ką nors lietuviškai. Ir aš gavau homofobinį ir nacistinį įrašą, kurį irgi galite rasti po šiuo įrašu.
Bet kodėl apie tai rašau? Todėl, kad Lietuvoje tokiems vaikams kaip man nėra vietos. Nėra jokios gerovės valstybės apie kurią kalba Nausėda. Nors Paluckas kalba, kad nėra ko nerimauti, kai kurie nerimauja dėl savo gyvybės. Bet valstybė nieko nedaro. Nelabai sistemoje kovoti padėjo net ir liberalūs politikai“, – pabrėžia jis.
„Bet dar rašau ir todėl, kad Lietuva yra geopolitinėje krizėje. Ir kai žmogus, kuris visą savo gyvenimą dirbo Lietuvai ir puoselėjo kaip konceptą, jaučiu pareigą priminti, jog kiekviena valstybė egzistuoja iki tol, kol joje egzistuoja žmonės ir žmogiškumas. Kuo žmogiškumo mažiau, tuo didesnė karo ir išnykimo rizika. Todėl nustokite kelti karą bent savo šalies viduje.
Išmokite mylėti savo žmones. Aš nebegaliu pakeisti nieko, kas įvyko praeityje. Bet gal šia istorija galiu užkirsti kelią, kad kiti vaikai augtų sveikesnėje Lietuvoje nei užaugau aš. Gal šis įrašas privers susimąstyti, kad Lietuvoje yra daug mažų naciukų, kurie ir kuria tas penktas kolonas, bet nėra jokios politinės valios juos sustabdyti. Kairieji čia nekenčiami.
Šiandien uždarau savo istoriją su Lietuva, nebenoriu daugiau rašyti. Nebenoriu jaustis auka, nes svetur jaučiuosi jau visiškai kitaip. Jaučiuosi gerai“, – rašo G. Raphael Borta.
Trūksta žmogaus teisių apsaugos
G. Raphael Borta, duodamas naujienų portalui tv3.lt interviu, dalinosi savo įžvalgomis apie Lietuvos teisinę sistemą, kuri jį apleido.
„Ta institucinė kova tęsiasi iki šiandienos. Manau, kad iki šiol mes neturime tikros žmogaus teisių apsaugos tam tikroms visuomenės grupėms iki šiandienos. Kalbant apie mano asmenines patirtis, tekste minėjau, kad net ir tam tikri žalos apmokėjimai jie vis dar nėra apmokėti, tai tęsiasi labai ilgai.
Tai iki šiandienos aš manau, nes bendrąja prasme tai mes neturim žmogaus teisių apsaugos realiai tam tikroms visuomenės grupėms iki šiandienos. Kalbant apie mano asmenines patirtis, na, tekste minėjau, kad tam tikri netgi žalos apmokėjimai, jie iki šiol vis dar nėra apmokėti“, – kalbėjo jis.
Vyras pasidalino vienu įvykiu, kada jį, kartu su kitu vaikinu, Trakuose viduryje dienos užpuolė keleto vyrų. Tiesa, niekas neatėjo į pagalbą.
“Iš esmės, tai įvyko prieš kelerius metus, gal prieš keturis ar penkis. Įvykis įvyko Trakuose, viešoje vietoje, dienos metu, kai aplink buvo žmonių, tačiau niekas nesikišo. Tas visuomenės pasyvumas yra šiek tiek gąsdinantis, nes supranti, kad gali būti sumušimas, ir jei nesugebėsi apsiginti, pabėgti, nelabai kas tave apsaugos“, – teigė pašnekovas.
Saugumo užtikrinimas ir spragos teisinėje sistemoje
Pasak G. Borta, teisinės institucijos nesugebėjo užtikrinti jo saugumo, tačiau policijos darbą įvertino teigiamai. Anksčiau, dar studijų laikais, pagalba buvo didesnė.
„Teisinėje sistemoje nelabai buvau apsaugotas. Kai buvau studentas, buvo suteikta pirminė teisinė pagalba iš valstybės teisininkų. Tačiau, tokio tipo teisininkai yra persunkti darbo, negali skirti pakankamai dėmesio kiekvienai bylai. Dažniausiai gauni minimalų, formalų bendravimą ir pagalbą.
Kuo galiu pasidžiaugti, tai Lietuvos policija. Visada buvo labai gerai psichologiškai paruošta, ir tikrai niekada nesijaučiau diskriminuojamas policijos pareigūnų. Tikrai didžiulė padėka ir pagarba Lietuvos policijai“, – papasakojo jis.
Apie patiriamą smurtą kalba vienetai
Pasak pašnekovo, buvo keli aspektai, kurie paskatino kalbėti apie patirtą smurtą ir nesaugumo jausmą. Jo nuomone, žmonės, kurie yra patyrę smurtą (ar fizinį, ar psichologinį), bijo apie tai kalbėti.
„Galbūt tai buvo ilgalaikė idėja pradėti kalbėti apie smurtą. Lietuvoje tikrai mažai žmonių kalbančių apie tai, apie smurtą, yra vienetai. Tai yra sisteminė problema. Kai aš išvykau gyventi į Vokietiją, mano draugas darė tyrimą magistro darbui apie nebyliąją homofobiją Lietuvoje.
Tai Lietuva, kaip Europos Sąjungos valstybė, vis dar nesugebėjo atvirai kalbėti apie diskriminaciją, o tokie įvykiai dažnai nėra klasifikuojami kaip homofobija. Tuo metu jis manęs paprašė interviu, tačiau aš nesutikau, nes nesijaučiau pasiruošęs ir nesijaučiau saugiau, nes yra tos socioekonominės pasekmės, kai pradedi kalbėti apie tai viešai“, – kalbėjo G. Borta.
Problema su viešumu
„Viešumas turi dvi puses: vieną palaikymo, kita – linčiavimo. Asmeniškai, supratau po kurio laiko, kad man vis labiau baisu dėl kitų žmonių, kurie šiandien galvoja, ar apskritai dar rinkti rytojų, ar ne.
Esu atsiribojęs nuo Lietuvos jau du metus. Mano draugas, būdamas Graikijoje, susitiko lietuvį ir paprašė įrašyti garso įrašą, perduoti ką nors lietuviškai ir gavau homofobinę žinutę. Tai buvo labai nustebinantis momentas, nes jau nebegyvendamas Lietuvoje, neturėdamas tiesioginio ryšio su šalimi, kai su juo susiduri (su homofobija), suvokiau, kad ne, tai jau nebėra ta problema.
Politikai labai bando redukuoti, klausti, su kokiomis problemomis mažumos susiduria, viskas yra gerai, čia galbūt yra sovietinis palikimas. Ne, tai nėra sovietinis palikimas. Tokius garso įrašus ir užpuolimus daro jauni žmonės, nepriklausomai Lietuvoje gimę. Ir tai nėra sovietinis palikimas“, – apie skaudžias patirtis ir homofobiją prakalbo jis.
Pagrindinis tikslas: skatinti politikų valią užtikrinti elementarų saugumą žmonėms
Pašnekovo pagrindinis noras yra kalbėti ne apie seksualinę orientaciją, ar partnerystės įstatymus, o atkreipti politikų dėmesį ir atrasti savyje daugiau valios padėti nukentėjusiesiems. Jam yra svarbu pabrėžti tai, jog eilinis žmogus, kuris susiduria su prieš jį nukreipta fizine jėga, nesulaukia teisingos reakcijos iš svarbių institucijų.
„Pirmiausia, žinutė būtų, kad reikia kalbėti. Mes negalime išspręsti jokių problemų tyloje. Tai pirmas dalykas. Antras dalykas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad galbūt atsiras politinė valia spręsti šias problemas, nekalbant apie partnerystės problemas
Mane labai erzina, kai interviu metu žmonės bando susiaurinti temą tik į seksualinę orientaciją. Aš pirmiausia esu žmogus, ir kiekvienas žmogus yra žmogus, nepaisant jo rasės, religijos, seksualinės orientacijos.
Tas etikečių klijavimas yra būtent visuomenės skaldymui skirtas, kad politikai, kurie vertina demokratiją ir mūsų konstituciją, kad jie susitartų, pradėtų kalbėti apie žmogaus teises, ypatingai karo kontekste“, – sakė G. Borta.
