Kovo 25-ąją lietuviai nuo seno mini Blovieščius arba Gandro šventę – pavasario sutiktuves. Ši data beveik sutampa su pavasario lygiadieniu ir astronominiu pavasariu.
Viduramžiais krikščioniškoje Europoje kovo 25-oji būdavo minima kaip Pasaulio sukūrimo diena.
Ši, jau XVI a. raštuose minima šventė, kažkada laikyta prosenoviškais Naujaisiais metais, nuo kurios prasideda šiltasis metų pusmetis. Tikėta, kad parskrendantys gandrai išvaiko paskutinius, užsilikusius ledus, o miegančios meškos ritasi iš guolio.
Gandrinės visada būdavo minimos šventiškai – ruošiamos specialios apeiginės vaišės, pagal šios dienos orus būdavo sprendžiama apie kitus metus – jų orus, derlių. Per gandrines įprasta paleisti ir čia, Lietuvoje, žiemojusius ilgasparnius.
Tikėta, kad tai, kokį gandrą išvysi pirmą kartą, gali nulemti visus ateinančius metus. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, o tupintis – kad dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.
Tikėta, kad per Gandrines savo karalienės karūną po žeme ritinėja gyvatės, taip žadindamos gamtą. Šiandien draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs.
Tačiau šiemet Lietuvos pievose gandrų jau yra, o dar tebegrįžtančius kol kas pasitinka šalta žiema. Portalo orai.lt duomenimis, dar kelias pastarąsias dienas spausiantis šaltukas savaitės pabaigoje turėtų trauktis.
