Nėra nepriklausomos kontrolės?
Kretingos vandentiekio problema buvo dėkinga ta prasme, jog kirmėlės yra matomos plika akimi, o štai Mendelejevo lentelės elementų vandenyje taip lengvai nepastebėsi. Pasak specialistų, apie 70 proc. net iš giliausių gręžinių išsiurbiamo vandens neatitinka higienos normų reikalavimų. Šis faktas prieštarauja valdžios atstovų ir vandens tiekėjų skleidžiamam mitui, esą lietuviai geria švariausią ir sveikiausią vandenį.
Pavyzdžiui, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas vilniečių geriamo vandens kokybę per-nai įvardino kaip „labai gerą”. Ministerijos vadovas taip pat gyrė valstybę už investicijas į van-dens kokybės gerinimą. O valdžios atstovams reguliariai antrina ir Lietuvos vandens tiekėjų aso-ciacija. Pasak šios asociacijos vadovo, vandens iš čiaupo kokybės Lietuvai gali pavydėti daugelis Europos valstybių.
„Problema ta, kad Lietuvoje vandenį tiekia ir vandens kokybę kontroliuoja bei komentuo-ja tie patys žmonės”,- teigė vandenvalos specialistas, kompanijos „Europso filtrai” direktorius Remigijus Petkus: „Tarybiniai „spižiniai“ vamzdynai sensta ir trūnija, vandens kokybė prastėja, tačiau pakanka padidinti leidžiamas higienos normas, ir mes vėl turime geriausią vandenį pasau-lyje”. Kritiškai vertinamos ir praktikos, kuomet vandens tiekėjai pakeičia vamzdyno atkarpą, informuoja visuomenę apie vandentiekio modernizaciją, tačiau atnaujintą atkarpą prijungia prie senos ir atgyvenusios vamzdyno magistralės.
Anot R. Petkaus, esminė skaidrios vertinimo sistemos sąlyga yra vertintojų nepriklauso-mybė, o Lietuvoje parodomuosius vandens vertinimus organizuoja tie patys vandens tiekėjai. Skaičiuojama, jog kompleksinė pasenusio nacionalinio vandentiekių tinklo rekonstrukcija Lietu-vos miestams kainuotų šimtus milijonų eurų. „Kur kas pigiau manipuliuoti viešąja nuomone nei imti spręsti kasmet didėjančią pasenusių vandens tiekimo tinklų problemą”,- teigė ekspertas.
Norvegai negertų
Kretingos krizė paskatino aktyviau domėtis situacija kituose miestuose. Išsiaiškinta, jog kai kurios savivaldybės nesilaiko geriamojo vandens įstatymo ir viešai nepateikia duomenų apie miesto vandentiekiu tekančio vandens kokybę. „Tokią situaciją turime Kėdainiuose, kur vandens kokybė labai prasta, o savivaldybė tai neigia, tačiau konkrečius duomenis pateikti bijo, nors to reikalauja įstatymas”,- tvirtino bendrovės „Europso filtrai” vadovas: „Panašiai elgiasi ir Šiaulių vandenys, kurie giriasi atliktais vandens tyrimais, tačiau konkrečių jų rezultatų neskelbia”
Nefiltruotame vandenyje iš čiaupo galima aptikti gyvsidabrio, nikelio, chromo, arseno, švino, kadmio, nitratų, amonio, pesticidų. Jokiais maisto produktais nebūtų leidžiama prekiauti, jei juose būtų gyvsidabrio, cianidų ar arseno. Tačiau vanduo su gausiais toksinų kiekais kasdien laisvai liejasi į mūsų stiklines. Reguliarų tokio vandens vartojimą mokslininkai sieja su įvairiomis lėtinėmis ligomis.
Tiesa, Lietuvoje geriantiems vandenį iš čiaupo nereikia nerimauti bent jau dėl nitritų ir nitratų. Kitaip nei daugelyje kitų ES valstybių, kurių gyventojai tenkinasi vandeniu iš upių ir ežerų, daugelį namų ūkių Lietuvoje vanduo pasiekia prieš daugiau nei pusamžį nutiestais vamz-dynais iš artezinių giluminių gręžinių. Tačiau, anot ekspertų, būtent ši aplinkybė lėmė Lietuvos atsilikimą vamzdynų rekonstrukcijos bei filtravimo sistemų diegimo srityje.
Vandenvalos specialistas lietuvius ragina pasimokyti iš norvegų, kurie net švariausią kalnų vandenį valo moderniomis valymo technologijomis, užtikrindami jo tiekimą gyventojams naujutėlaičiais vamzdynais. R. Petkaus teigimu, jo kolegos, vandens valymo specialistai iš Nor-vegijos, Lietuvoje vandens iš čiaupo negeria ir net dantų šiuo vandeniu neskalauja. Šiam tikslui jie perka vandenį iš parduotuvių ir tik stiklinėje taroje, nes plastikas kaisdamas išskiria chemines medžiagas, kurios galiausiai patenka į žmogaus organizmą.
Vandens valymo ir filtravimo sistemos užtikrina, jog Norvegijoje, priešingai nei Lietuvoje, vanduo iš čiaupo yra minkštas. Akivaizdžiausias to įrodymas - norvegai nežino, ką reiškia virdulių kalkėjimas.
