„Labai dažnai smurtautojui skiriamas namų areštas. Tai neapsaugo nukentėjusiojo. Tai dar labiau didina riziką ir grėsmes nukentėjusiajam, nes smurtautojas grįžta į tą pačią namų aplinką ir dar jam negalima iš tos aplinkos pajudėti. Sprendimai tikrai neadekvatūs. Apie tai reikėtų daugiau kalbėti“, – įsitikinusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič.
Per 11 mėnesių – 25 tūkst. pranešimų
Anot Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininko Sauliaus Gago, smurto artimoje šeimoje statistika iš tiesų įspūdinga. Pirmaisiais įstatymo įsigaliojimo metais – 2012-aisiais – policija gavo 18 tūkst. pranešimų, 2013 metais pranešimų skaičius ūgtelėjo iki 21,6 tūkst., o per šių metų 11 mėnesių policija jau sulaukė 25 tūkst. pranešimų.
S. Gago teigimu, tokie skaičiai įrodo ne tik problemos aktualumą, bet ir priimto įstatymo reikalingumą. Tačiau pašnekovas vis dar pastebi žmonių, skeptiškai ar netgi neigiamai vertinančių Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo veikimą.
„Norėčiau pasakyti, jog tie skeptikai, kurie kritikuoja įstatymą, turėtų teikti racionalius siūlymus, kad būtų užtikrintas geresnis įstatymo įgyvendinimas. Mes, policijos pareigūnai, manome, kad šis įstatymas buvo reikalingas. Nusikaltimai, kurie registruojami, sudaro beveik 10 proc. visų nusikaltimų“, – sako S. Gagas.
Jis aiškina, kad seniau pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, turėdavo smurto aukos klausti, ar ši nori pareikšti kaltinimus ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti smurtautoją. Dabar pareigūnams užtenka patiems pamatyti smurto artimoje aplinkoje požymius. Tuomet iš karto pradedamas ikiteisminis tyrimas, net jei auka bando įtikinti, kad su smurtautoju susitaikys. Jei aukos – nepilnamečiai, apie smurtą informuojama ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Neadekvačios bausmės: smurtautojas įkalinamas toje pačioje aplinkoje
V. Pilinkaitė-Sotirovič įsitikinusi, kad įstatymo priėmimas buvo labai progresyvus žingsnis į priekį. Anot jos, įvairios organizacijos iki įstatymo priėmimo bene 20 metų bandė kovoti, kad smurtas šeimoje būtų pripažintas valstybės reikalu, o ne problema, sprendžiama už uždarų durų.
Ekspertės teigimu, iki tol taikytas būdas, kad auka smurtautoją turi apkaltinti pati, buvo neveiksmingas, bet ir dabartinė sistema turi spragų. Pasak V. Pilinkaitės-Sotirovič, daugelis kreipia dėmesį tik į tai, kaip operatyviai į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje reaguoja policijos pareigūnai, bet beveik nesidomima, kaip bylos sprendžiamos teisme.
Pašnekovė mano, kad pareigūnai į pranešimus reaguoja gana greitai, bet bylos, patekusios į teismą, sprendžiamos neefektyviai: kai kurios taikomos bausmės yra neadekvačios, nėra suteikiamos reikalingos saugumo priemonės nukentėjusiajam.
„Labai dažnai smurtautojui skiriamas namų areštas. Tai neapsaugo nukentėjusiojo. Tai dar labiau didina riziką ir grėsmes nukentėjusiajam, nes smurtautojas grįžta į tą pačią namų aplinką ir dar jam negalima iš tos aplinkos pajudėti. Sprendimai tikrai neadekvatūs. Apie tai reikėtų daugiau kalbėti“, – įsitikinusi ekspertė. Ji prideda, kad daug naudos teikia socialiniai darbuotojai, po smurto atvejų bendraujantys su aukomis. Jie geba teisminius procesus pateikti ne teismine, o paprasta ir žmogui lengvai suprantama kalba. Be to, V. Pilinkaitės-Sotirovič teigimu, užsienio šalių patirtis rodo, kad pabendravus su socialiniais darbuotojais daugeliui aukų būna daug lengviau grįžti į įprastą gyvenimą ir atsiriboti nuo praeityje patirto smurto.