Sukčiaus darbas – galvoti, ieškoti, vilioti, kabinti, o sukčiaus gaudomo žmogaus reikalas – patikėti tokiu „žveju“ arba pasiųsti jį velniop (jeigu ne – pats kaltas). Maždaug taip manydamas jaunas marijampolietis ieškodavo ir rasdavo patiklių žmonių, gana atvirai juos mulkindavo daugiau kaip metus – kol priėjo liepto galą.
Atsirado „šaduikizmas“
Marijampolės apskrities policijos ataskaitiniame susirinkime pagrindinis pranešėjas Raimundas Marcinkevičius pranešė, kad 2011 metais šiame krašte pastebimai išaugo nusikalstamumas – 327 nusikalstamomis veikomis daugiau negu užpernai, ir iškart paaiškino, kad visų pirma šios statistikos rodiklį padidino anksčiau nebūtas reiškinys – „šaduikizmas“.
Tai tik Marijampolės policijoje vartojamas terminas. Jis gimė pagal marijampoliečio Irmanto Šaduikio (19 m.) pavardę. Anksčiau neteistas ir šiuo metu Kauno Vytauto Didžiojo universitete informatiką studijuojantis vaikinas 2011 metais įvykdė net 250 nusikalstamų veikų! Visos – sukčiavimas. Šitaip eilinis, paprastas, kultūringas, prestižinę Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją baigęs vaikinas tapo Marijampolės policininkų galvos skausmu.
„Vaikiną skatino nusikalsti ir įklampino milžiniškas jo apetitas, – sakė Marijampolės prokuratūros prokurorė Birutė Čekauskienė, vadovavusi I. Šaduikio apgavysčių tyrimui. – Nors jam atrodydavo, kad labai neskriaudžia žmonių, gaudamas iš jų nuo keliasdešimties iki kelių šimtų litų, tačiau bendras sukčiavimo mastas išties yra didžiulis“.
Policininkai skaičiuoja kiekvieną I. Šaduikio įvykdytą apgavystę. Jos užfiksuotos dešimtyje baudžiamųjų bylų. Septynios jau išnagrinėtos teisme, o trys – dar ne.
Internete – „vagis“
Su kompiuteriu artimai „susidraugavęs“ I. Šaduikis sukčiauti pradėjo dar būdamas nepilnametis. Normalioje šeimoje, kurioje yra abu tėvai, užaugęs vaikinas galbūt ir neturėjo tikslo greitai gausiai praturtėti svetimų žmonių sąskaita, tačiau jam sekėsi.
Juanuolis pradėjo nuo „nekaltų“ skelbimų internete. „Gal suteikiate nedidelę trumpalaikę paskolą? Koks procentas?“ – interneto svetainėse pasiskelbdavo I. Šaduikis ir laukdavo. Patiklių žmonių, norinčių šiek tiek užsidirbti, greitai atsirasdavo. Jie, pamatę, kad interneto svetainėje oficialiai įsiregistravęs skolos prašytojas nurodo savo anketinius duomenis ir banko sąskaitos numerį, patikėdavo ir susigundydavo lengvu uždarbiu. Ne vienas, pamąstęs daugiau, manydavo, kad paskolos prašytojas niekur nedings – esą jį būtų galima nustatyti pagal vadinamąjį kompiuterio IP, tai yra interneto adresą, unikalų skaičių.
Tačiau I. Šaduikis, gavęs paskolą, pradingdavo. Ne vieną šimtinę I. Šaduikis gavo iš patiklių asmenų, kai pasiskelbdavo, kad jo sąskaita banke esą areštuota, tad žmogui, kuris leis pasinaudoti jo elektroninės bankininkystės duomenimis, irgi pažadėdavo atlygį. Tuos slaptuosius duomenis gaudavo, juos panaudodavo savo nusikaltimams – kitų žmonių vardu paimdavo greituosius kreditus, o pažado nevykdydavo.
Apgauti žmonės, po kurio laiko „perkandę“ aferistą, interneto svetainėse pradėjo dalintis savo karčia patirtimi ir vienas kitą ragino neįkliūti į sukčiaus užmestą tinklą, atvirai vadindami marijampolietį vagimi. Net ir jo nuotrauką įdėdavo prie savo „nuoskaudos skelbimo“. Tokie internautų susirašinėjimai išlikę iki šiol – tereikia įvesti „Google“ paieškų svetainėje marijampoliečio apgaviko pavardę: pirmiausia ir „išlenda“ informacija, kad „Irmantas Šaduikis – VAGIS!!!“ Matyti, kad kai kuriose svetainėse I. Šaduikio galimybės prisijungti buvo blokuotos, tačiau gabus kompiuterininkas tuoj rasdavo naują priėjimą.
Tapo „darbdaviu“
Internetinėje erdvėje žmones apgaudinėdavęs I. Šaduikis, pilnas idėjų, buvo sugalvojęs ir kitokių būdų. Pavyzdžiui, melagingai pasiskelbdavo galįs pakeisti valiutą palankesniu kursu arba esąs kokių nors daiktų pardavėjas ar net darbdavys – bedarbių viltis.
Pavyzdžiui, I. Šaduikis pasiskelbdavo parduodantis kokį nors 50 – 100 litų vertės daiktą. Pirkėjų atsirasdavo, bet žadėtos prekės už persiųstus pinigus jie negaudavo. Dėl apgaulės į policiją skubėdavo ne kiekvienas – girdi, ar verta dėl 50 litų?
Buvę, kad I. Šaduikis pasiskelbė galįs perprogramuoti „kliento“ tinklalapį ir sutvarkyti jį per tris dienas, tačiau pažado neįvykdė ir dingo, bet atsiųstą atlygį paėmė.
Ne vieną žmogų marijampolietis apgavo ir nuskriaudė, kai internete savo skelbimu melagingai siūlė darbą. Pavyzdžiui, pardavėjos. Apgaulės modelis paprastas: užkibusi bedarbė, patikėjusi „darbdaviu“, su kuriuo net neketina susitikti, prašoma lengvai pasako jam savo internetinės bankininkystės duomenis (sąskaitos numerį, ID numerį, slaptažodį) – neva dėl būsimo atlyginimo pervedimo. Netrukus patiklioji gauna pranešimą į savo telefoną iš greitąsias paskolas teikiančios bendrovės, kad operacija atlikta – sudaryta paskolos sutartis. Bet kredito ji gi neprašiusi! Nustebusi eina į banką ir mato: jos sąskaitoje vyko judėjimas – gautas kreditas jau persiųstas į kitą sąskaitą. Tai padaręs ir pinigus pasisavinęs mįslingu likęs „darbdavys“!
Tokiais būdais I. Šaduikis per metus apgavo keliasdešimt žmonių, kurie paskui kreipėsi į policiją, vos tik iš kreditus teikiančių bendrovių gavo pranešimus apie suteiktas paskolas. Kadangi marijampolietis apgavikas buvo jau pagarsėjęs internetinėje erdvėje, įvykius pradėję tirti policijos pareigūnai jį nesunkiai išaiškino.
Šiuo metu I. Šaduikis, išauginęs nusikalstamumo rodiklį Marijampolės krašte, yra nuteistas, bet tik lygtinai – jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė atidėta vykdyti tokiam pat laikotarpiui. Viliamasi, kad bent tiek laiko apgavikas savo nusikaltimų nekartos. Jis įpareigotas atlyginti tūkstančius litų siekiančią žalą – beje, ne asmenims, kurių dėka tuos kreditus gaudavo, o kreditus teikusioms bendrovėms.
KOMENTARAS
Birutė ČEKAUSKIENĖ, Marijampolės prokuratūros prokurorė:
– Marijampoliečio atvejis išties išskirtinis šiame krašte, tačiau Lietuvoje tokių apgavikų yra ne vienas. Tokiam žmogui per keliolika minučių gauti kelis kreditus – įprasta kasdienybė. Tik reikia gauti kuo daugiau kitų žmonių asmens duomenų, kuriais būtų galima pasinaudoti. Marijampolietis tuos duomenis savo apgaulėmis sėkmingai išviliodavo iš patiklių asmenų arba kokiu nors būdu gaudavo iš savo draugų, pažįstamų. Mane stebina žmonių patiklumas, nemąstymas apie galimas pasekmes. Dalinti savo asmens ar internetinės bankininkystės duomenis – tai atverti vartus nusikaltimui ir nusikaltėliui. Keisčiausia, kad žmonės su jiems nepažįstamu I. Šaduikiu pabendraudavo tik internetu arba telefonu – net nesusitikdavo, nepasidomėdavo juo. Šitaip nukentėjusieji net sudarė sąlygas marijampoliečiui apeiti įstatymus – pavyzdžiui, atlikti pinigų operacijas žmogui, kuris jiems skundėsi, esą jo paties sąskaitos neva areštuotos. O už ką, kodėl areštuotos – niekas nesidomėjo... Manau, kad dar ne visi apgautieji kreipėsi į policiją – kiti numojo ranka sukčiaus naudai; jie – iš įvairių Lietuvos rajonų, daugiausia jauni, įvairaus išsilavinimo ar socialinės padėties.
Irena ZUBRICKIENĖ
