Viena trumpiausių Tauragės miesto gatvių – Stoties gatvė. Gal ji trumpiausia, kad ja daugiau nei šimtą metų tauragiškiai iš vienos ir kitos bažnyčios pagal išgales – vienus karstus vežimuose, arkliais kinkytuose, kitus – vyrai rankomis, ant pečių, nešdavo į miesto kapines.
Tarpukariu Stoties gatvėje gyveno svarbūs valstybės tarnautojai, joje buvo mieste populiarios parduotuvės, J.Litvino viešbutis „Vytautas“, veikė A.Dainevičiaus kepykla, „Kanas ir Ko“ malūnas, plytinės ir moderniausias miesto „Maisto“ fabrikas, modernūs „Laisvės“ kooperatyvo grūdų ir mašinų sandėliai. Šioje gatvėje gyveno apskrities viršininkas B.Draugelis, apskrities gydytojas Feliksas Procevičius, pradžios mokyklų inspektorius M.Vaišys, apskrities inžinierius Petras Buškevičius, veterinarijos gydytojas Stasys Tallat-Kelpša, mokesčių inspektorius Jonas Jaconas, karo kapelionas kunigas Jurkus, bataliono vadas majoras Stanulis, Ūkininkų sąjungos smulkaus kredito banko pirmininkas K.Savickas, plytinių savininkai Leopoldas Gregeris, S.Pagramanskis, Bronius Misevičius ir netgi vienas miesto vežėjų Joselis Denas, kiti garbingi miestiečiai. Stoties gatvėje buvusios valstybinės įstaigos: muitinė, mokesčių inspekcija, miškų urėdijos Pajūrio girininkijos kontora, Darbo rūmų Tauragės kultūros klubas ir dešimtmetį Tauragės antroji geležinkelio stotis.
Tarpukario metais Stoties gatvė buvo sutvarkyta, ji buvo viena tvarkingiausių ir gražiausių miesto gatvių. Neatsitiktinai po Pirmojo pasaulinio karo tvarkant sugriautą miestą Stoties gatvei buvo skirta pirmenybė. Šia gatve į miesto kapines iš katalikų ir liuteronų bažnyčių vyko mirusiųjų palydos, jose rinkdavosi miestiečiai ir nemažai jų eidavo iki kapinių. Pagal išgales vienus veždavo arkliais kinkytu vežimu, vėliau mašina, o kitus nešdavo vyrai ant pečių. Ši palydų tradicija išsilaikė ilgą laiką, veik iki miesto kapinių uždarymo.
Gatvės pavadinimas
1937 metais „Lietuvos žinios“ rašė: „Tauragiečiai nesupranta, kodėl g-vė, kuria galima susisiekti su „Maisto“ fabriku, vadinama Stoties g-ve. Atrodo, visais atžvilgiais būtų labai tikslu Stoties g-vę pavadinti „Maisto“ gatve. O su gelež. stotimi miestas susisiekia Jurbarko gatve. Atrodo keista, bet taip yra. Mėgstą pajuokauti žmonės sako, kad Stoties g-vę tiksliausia būtų pavadinti Lentpjūvės g-ve, nes ji eina viduriu lentpjūvės. Vienoj pusėj gatvės lentpjūvė, kitoj pusėj jos rąstų ir lentų sandėliai.“
Po Didžiojo karo (taip vadinamas Pirmasis pasaulinis karas), atstatant sugriautą Tauragę, teko priimti visas karo pasekmes. Prie visų nelaimių teko ir geras palikimas – karo metais nutiestas geležinkelis. Miestas, netekęs tūkstančių gyventojų, pildėsi aplinkinių gyventojų sąskaita, o atvykėliai kūrė naują Tauragę. Atvykėliams nebuvo kur gyventi, iš pradžių buvo pastatyti bendrieji barakai. Tauragei pasisekė, jau 1935 metais tapo pirmaeiliu miestu.
Tada tauragiškiai keitė Rusijos imperijos primestus apskrities gyvenviečių, miestelių gatvių pavadinimus.
Pirmas geležinkelis, einantis nuo Lauksargių per Tauragę, Skaudvilę iki Kelmės, per Tauragę nutiestas Didžiojo karo metais. Siauruko geležinkelio stotis buvusi dabartinėje Šilalės gatvėje. 1915–1916 metais liūtims paplovus geležinkelio pylimus, jis buvo neberemontuojamas, o 1916 m. nutiesta plačiojo geležinkelio atšaka Lauksargiai–Tauragė–Šilėnai (prie Radviliškio). Naujojo, plačiojo geležinkelio stotis buvo pastatyta Stoties gatvėje (šiandien Stoties gatvės ir Tremtinių kelio sankirta). Medinė, menkavertė, jau antroji geležinkelio stotis naudota iki 1927 metų.
1925 m. parengtas Tauragės geležinkelio stoties ir pagalbinių pastatų projektas. Projektą paruošė žymus to meto architektas ir inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. Stotis numatyta statyti arčiau Jūros upės, kad būtų arčiau atvesti vandentiekį, reikalingą papildyti vandeniu garvežius. 1927 m. pastačius naują geležinkelio stotį laikina medinė stotis tapo nereikalinga, o gatvės pavadinimas taip ir liko.
Per laiką kito gatvės pavadinimas ir „trumpėjo“ pati gatvė. Tvarkant ir tobulinant miesto infrastruktūrą kitapus geležinkelio buvo formuojamas pramoninis rajonas, gatvės dalis už geležinkelio 1939 m. pavadinta Pramonės gatvės vardu. Šiandien tai miesto pramoninis rajonas.
Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais Stoties gatvė pervardinta Liaudies gatvės vardu. Šis vardas suteiktas neatsitiktinai, mat svarbiausios gamyklos, fabrikai buvo šioje gatvėje, o fabrikuose dirbo miesto liaudis.
1990 metais grąžinant Tauragės miesto senuosius gatvių pavadinimus buvo kilusi mintis negrąžinti senojo Stoties gatvės pavadinimo, o gatvę pavadinti knygnešio Jono Mažeikos vardu. Tam buvo pradėti rinkti parašai. Surinkti 67 gatvės gyventojų parašai, kad gatvė būtų pavadinta J.Mažeikos vardu. Tačiau tuo metu dirbusios Tauragės gatvių pavadinimų sugrąžinimo komisijos siūlymu gatvei sugrąžintas senasis pavadinimas. Tauragėje yra Aerodromo gatvė – be aerodromo ir Stoties gatvė – be stoties.
Gatvė
Stoties gatvė prasideda nuo Bažnyčių ir Gintaro gatvių sankryžos, prie kurios stovi 1903 m. statyta Švč. Trejybės bažnyčia. Bažnyčia turi romantinės ir klasicistinės architektūros bruožų, interjeras sukurtas XX a. pirmojoje pusėje. Apie šį statinį reikalingas atskiras rašinys. Priešais Švč. Trejybės bažnyčią išlikę tarpukario metais statyti savotiškos architektūros pastatai, vieni vertingiausių išlikusių pastatų Tauragėje. Stoties gatvės pirmuoju numeriu paženklintas namas statytas 1924 m., prieš karą pirmajame aukšte buvo Šv.Kazimiero draugijos knygynas ir siuvėjo Drukteinio siuvykla, antrajame – gyvenamosios patalpos. Gretimas pastatas statytas 1934 m., jame buvo Rimkaus karstų parduotuvė. Pastatą puošia pagrindiniame fasade „barokizuotas“ frontonėlis su balkonu.
Po Pirmojo pasaulinio karo sugriauta Tauragė gražiai atstatyta, buvo grindžiamos gatvės, klojami šaligatviai, įrengiama dalinė kanalizacija ir vandentiekis. Miesto burmistras Kazimieras Voldemaras laikė svarbiu reikalu sutvarkyti miesto gatves. Iš savivaldybių departamento buvo gauta paskola, ir jau 1928 metais per du mėnesius vietinis rangovas Albinas Sabaliauskas išgrindė Stoties gatvę. Tada kvadratinis metras gatvės grindimo darbų kainavo 8,5 lito.
1935 m. gegužės 26 d. vienkartinis leidinys „Tauragės aidas“ rašė, kad Tauragėje yra 3 vežimai, kinkyti arkliais. Vežimų ratai be guminių padangų, važiuodami grindiniu keldavo didelį triukšmą, kad net namų langai drebėdavo. Vienas miesto vežėjų Joselis Denas gyveno Stoties gatvėje, jo brolio vaikas, buvęs Tauragės gimnazijos mokinys, dabar gyvenantis Australijoje, prisimena savo dėdės dundantį vežimą, kuris iš geležinkelio stoties keleivius veždavo į miestą.
Tauragiškiams išgrindus Stoties gatvę norėjosi žalumos, ir netrukus gatvę apsodino medžiais. Pasodinti medeliai po nakties rasti nulaužyti, o piktadariai nenustatyti. 1935 m. „Tauragės žinios“ rašė, kad miesto burmistras J.Jurgilas išleido atsišaukimą „Nenaikinkime medelių“. Už pažeidėjų pavardžių pranešimą buvo numatyta skirti premiją. Ar kas gavo premiją, nežinia.
Stoties gatvės pastatai itin nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Tarpukariu statytų pastatų gatvėje liko vos vienas trečdalis. Iš likusių senųjų pastatų vertingiausi mediniai statiniai, kurių miestas per laiką netenka. Šių pastatų architektūra kinta, tačiau išlaiko senąją dvasią.
Sovietmečiu didžioji dauguma tauragiškių maitinosi „išnešta“ iš „Maisto“ fabriko skerdiena, dešromis, kauliukais – viso to buvo galima nusipirkti veik kiekviename name prie „Maisto“. Stoties gatvė kvepėjo ne tik dešromis ar nemaloniu destrukcijos kvapu, bet ir žymiausio miesto kirpėjo Bružo „adekolonais“. Bružo kirpykloje buvo galima ne tik nusikirpti, bet ir sužaisti „adekolono“ kamštelių šaškėmis.
Parduotuvės
Stoties gatvė buvo pilna ne tik palydų į kapines, darbininkų vorų į darbą ir iš jo, joje buvo pilna parduotuvių. Sovietmečiu buvusi garsi Pabaltijo geležinkelio Šiaulių apygardos darbininkų aprūpinimo skyriaus pramoninių prekių parduotuvė, senoji „čiulkininė“, veikusi dar prieš karą, „stefinė“ ir kitos.
Kad sureguliuotų miesto parduotuvių darbo režimą, dar prieš karą Tauragės miesto valdyba nustatė parduotuvių darbo laiką, parduotuvės turėjo dirbti nuo 8 iki 18 valandos vakaro, o maisto prekėmis buvo prekiaujama nuo 7 iki 19 valandos. Tiesa, smulkios parduotuvės, kuriose prekiavo patys savininkai, dirbdavo ir ilgiau, nenustatytu laiku. Mano mama, gyvenusi Daržų, o vėliau ir Stoties gatvėje, pasakojo, kad smulkios žydų parduotuvės dirbdavo ištisą parą ir už atskirą susitarimą vaikams veltui prekių duodavo.
Stoties g. 15 gyveno T.Norgelas, jis, ir kaip redaktorius P.Stonys, 1933 m. liepos 15 d. išleido pirmąjį laikraščio „Žemaitijos aidas“ numerį. Kaip rašoma redakciniame straipsnyje, svarbiausias tikslas buvo Žemaitijos ir Klaipėdos krašto skaitytojams tautiniu pagrindu nušviesti krašto kultūrinį gyvenimą.
Tauragiškis Albinas Batavičius rašo, kad Tomas Norgelas (1880–1971) gimė Žygaičių valsčiaus Pryšmantų kaime, 1900 m. išvyko į Ameriką ir po ketvirčio amžiaus sugrįžo į Lietuvą. Tauragėje, Stoties gatvėje, nusipirko dviaukštį namą, vedė Prancišką Kavaliauskaitę. Pranciška Norgelienė, kilimo nuo Gaurės, dirbo Gaurės kooperatyve, tačiau norėjo išmokti amato ir atsikėlė į Tauragę. Mokėsi siuvimo ir siuvinėjimo meno pas vokietę Deglingaitę. Po metų mokslo, išmokusi įvairiausių siuvimo būdų ir siuvinėjimo raštų, siuvo kitiems ir sau. Taip išsičiusčiusi, kad „įkrito į akį“ tik ką grįžusiam iš Amerikos T.Norgelai.
Norgelų dukra Romana Jonušienė „Gimtinės“ laikraštyje rašė: „Mama, prisiminusi Gaurės kooperatyvo patirtį, pati viena pradėjo smulkių prekių verslą: savo vardu atidarė parduotuvę. Tai pirmoji moteris, savo iniciatyva ėmusis prekybos: „ĮVAIRIŲ PREKIŲ KRAUTUVĖ. P.Norgelienė“, skelbė iškaba prie namo. Buvo angliškų „lučkų“, „Tvist“ siūlų, lietuviškų „Rūtos“ fabriko saldainių. Prekes gaudavo iš urminių žydų parduotuvių – Palūkšto, Fridmano ir kitų“.
1924 m. „Žemaičių balsas“ rašė, kad 1924–1925 mokslo metais Tauragės pradines mokyklas baigė 26 mokiniai: 10 – lietuvių evangelikų, 10 – žydų ir 6 – vokiečių pradinėse mokyklose. Tarpukariu mieste veikė dvi lietuviškos, viena vokiečių, žydų ir evangelikų liuteronų pradžios, valstybės išlaikomos mokyklos. Tauragės evangelikų liuteronų miesto pradžios mokykla Nr.2 įkurta 1921 m., joje buvo dėstoma lietuvių kalba. Naują mokyklos pastatą pastatė Stoties ir Prezidento gatvių sankirtoje (dabar – Darbo biržos pastatas). 1939–1940 m. mokykla buvo šešių komplektų ir šešių skyrių su 279 mokiniais. Prie mokyklos veikė vaikų darželis, vadovaujamas Emos Gavėnienės.
Tauragiškiai dar šiandien prisimena mokytoją L.Ernstaitę, kuri, tarp kitų tauragiškių, mokė Martą Račkauskaitę-Kalvanienę (evangelikų liuteronų vyskupo Jono Viktoro Kalvano žmona), Juozą Knispelį ir kitus žinomus tauragiškius. L.Ernstaitė mokykloje dirbo ilgą laiką, 1938 m. ištekėjusi už A.Pabilionio išvyko gyventi į Kauną. Gražus vieno aukšto su mansarda pastatas 1941 m. kovo mėnesį sudegė.
Po karo 1969 m. šioje vietoje tauragiškiai pastatė jaunimo kavinę „Jaunystė“. Tai buvo lankoma tauragiškių kavinė, kurioje vyko įvairios vakaronės, teminiai poilsio vakarai, buvo kviečiami žymūs krašto žmonės, vyko pirmosios, dar tada vietos valdžios netoleruojamos, jaunimo diskotekos. Kavinėje vyko respublikiniai poilsio vakarų konkursai, ne kartą geriausiu scenarijaus autoriumi ir vakarų vedėju pripažintas tauragiškis Eugenijus Šaltis, o kavinės muzikantai buvo apdovanoti 5000 rublių premija naujiems muzikos instrumentams įsigyti.
Kavinės teminiai renginiai buvo populiarūs, juose dalyvavo dukart olimpinių žaidynių čempionė rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė, tik ką grįžęs iš stažuotės JAV istorikas Alfonsas Eidintas, vėliau profesorius, Lietuvos diplomatas, rašytojas, ir kiti garbūs krašto žmonės.
1906 m. Tauragės ūkininkai susibūrė į kooperatyvą, tada jau buvo 240 narių, pritrauktų į vartotojų bendrovę. Tarpukariu valstybei remiant kooperatinę veiklą, dar labiau išaugo kooperatyvai. Tauragėje susikūrė žemės ūkio kooperatyvas „Laisvė“ (pirmininkas J.Toliušis), plėtodamas savo veiklą, jis išaugo į vieną stipriausių apskrityje, turėjo pastatą Bažnyčių gatvėje ir tris parduotuves mieste.
Pagal „Lietūkio“ statybos planus 1937 m. Tauragėje prie geležinkelio atšakos buvo pastatytas 1000 tonų talpos tipinis mūrinis sandėlis su grūdų valymo įrenginiais ir džiovykla. Tipinių sandėlių projektus rengė žinomas architektas Bronius Elsbergas. Po karo sandėliai ir visas kooperatyvo „Laisvė“ turtas buvo nacionalizuotas, perduotas apkoopsąjungai „Laisvė“.
Stoties gatvė buvo darbininkiška, ja į darbus eidavo skerdyklos, plytinės darbuotojai. Gatvės pabaigoje, prie geležinkelio pervažos, buvusioje geležinkelio stoties vietoje buvę „Kano ir Ko“ lentpjūvės sandėliai, o kitapus gatvės – malūnas. Iš pradžių malūnas buvo vadinamas Kano ir Hiršo malūnu. Šiandien ten įsikūrusios paminklų dirbtuvės ir buvęs Tauragės rajono darbų vykdytojo baras. „Kano ir Ko“ malūno sandėliai buvo kitapus gatvės, sandėliuojamus rąstus ritindavo per gatvę į lentpjūvę, taip uždarydavo judėjimą gatve. Tai trukdė ūkininkams vežimais nuvykti į „Maisto“ bendrovę ir šiaip praeiviams. Be to, tai buvo pavojinga, didžiuliai, riedantys rąstai kėlė praeiviams pavojų.
Po pastarojo karo lentpjūvė, „Maistas“ ir plytinės dirbo, bet, kaip ir visas miestas, Stoties gatvių buvo ypač išdaužyta. Miestas neteko A.Dainevičiaus, Prezidento ir Stoties gatvės sankirtoje buvusios kepyklos, kitų statinių.
Pirmasis pokario metais mieste pastatytas komunalinis gyvenamasis namas mieste yra Stoties ir J.Tumo-Vaižganto gatvių kampe, kur prieš karą buvo Norgėlų namas su parduotuve. Stoties ir J.Tumo-Vaižganto gatvių sankirtoje 1969 m. pastatytas buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mechanizuotas drabužių cheminio valymo fabrikas. Šiame pastate veikė miesto pirtis. Tais pačiais metais šioje gatvėje pastatyta nauja ūkinių prekių parduotuvė, greta – skaičiavimo mašinų stotis, o prie Prezidento gatvės sankirtos – kavinė „Jaunystė“ (šiandien – Darbo birža).
Knygnešys
Stoties gatvė mena vieną Tauragės krašto knygnešių – šioje gatvėje gyveno knygnešys, operos solisto Juozo Mažeikos (1907–1976) tėvas Jonas Mažeika. Juozo Mažeikos duktė – žinoma solistė Elena Džilda Mažeikaitė, sūnūs – žinomas žurnalistas Kipras Mažeika ir Vytautas Mažeika.
Krašto knygnešys gyveno Emelio Neimano 1933 m. statytame name. Tai buvęs vienas raiškiausių medinių pastatų Tauragės mieste. Iki šiol tauragiškiai jį vadina namu su bokšteliu ir vėjarode. Namo savininkas ir statytojas E.Neimanas su šeima gyveno iki 1957 m. Ten buvusi parduotuvė, aludė ir kita. Renovuojant pastatą kito pastato architektūra, bet paliko atminimą apie jame gyvenusį knygnešį.
Jonas Mažeika gimė 1874 m. spalio 10 d. Tauragės rajone, dalyvavo Rusijos ir Japonijos kare. Sugrįžęs į Lietuvą įsijungė į knygnešystę. Šio amato mokė jo senelis Antanas Keršulis, vienas seniausių knygnešių mūsų krašte. J.Mažeika už lietuviškų knygų platinimą 1906 m. buvo suimtas ir teisiamas Vilniaus karinės apygardos teisme. Knygnešys iki 1923 metų gyveno Pagramantyje, vėliau atsikėlė į Tauragę. Mirė 1961 m. liepos 27 d., palaidotas Tauragės senosiose kapinėse.
Jonas Mažeika iš vaikystės prisimena: „Jaunas ir bemokslis būdamas, stojau į knygnešių eiles. Iš pradžių padėdavau seniems knygnešiams iš vienos vietos į kitą pernešti knygas, laikraščius, o paskui ir pats ėmiau leidinius platinti gyventojų tarpe. Išmokęs siuvėjo amato, aš be didelio įtarimo apeidavau daug namų, bedalindamas iš Tilžės parsigabentus draudžiamus raštus. Sulaikytas apie dvi savaites buvau laikomas Tauragės kalėjime, vėliau perkeltas į Kauno tvirtovės kalėjimą, kur buvau iki teismo 3 su puse mėnesio. 1906 m. balandžio 23 buvau teisiamas Vilniaus karinės apygardos karinio teismo. Trūkstant įrodymų po kurio laiko buvau grąžintas laisvėn“.
Gyvendamas Tauragėje, ilgiausiai J.Mažeika dirbo lavonvežimio vežiku. Vežimas buvo specialiai skirtas laidojimo apeigoms, pakinkytas arkliais, ir ne vienerius metus L.Mažeika lydėjo tauragiškius į senąsias Tauragės kapines, kol pats, sulaukęs 87 metų, amžinam poilsiui pasiliko senosiose miesto kapinėse.
Darbo rūmų Tauragės kultūros klubas
Tauragė turi vieną garbingų statinių, kuriame tarpukariu buvo švietėjiškai kultūrinama miesto jaunuomenė. Šiandien Stoties gatvės pastate, pažymėtame 12 numeriu, dirba Finansinių nusikaltimų tarnyba, o pokariu ilgą laiką buvo buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas.
Po Pirmojo pasaulinio karo kuriant jauną Lietuvos Respubliką buvo nemažai problemų. Pirma, kurti naują valstybę buvo reikalinga išsilavinusi ir raštinga visuomenė. Trūko šviesuomenės, auklėjamuoju ir šviečiamuoju darbu užsiėmė visuomeninės organizacijos, tačiau kiekviena visuomeninė organizacija turėjo savus uždavinius, ir neretai – politinius. Be visuomeninių organizacijų, buvo kuriami specializuoti profesiniai kursai. Juose buvo mokoma įvairiausių amatų: žemės ūkininkavimo, namų ruošos, sodininkystės ir kitų. Po Didžiojo karo tauragiškių būta labai mažai, 1918 metų pirmais mėnesiais buvo skaičiuojama tik dešimtimis, o 1910 m. mieste gyveno 10 000 gyventojų. Karas radikaliai pakeitė socialinę ir tautinę miestiečių būtį. Mieste neliko rusų valdininkų, mokytojų ir dalies amatininkų, neliko ir tik iš lėto, tačiau jau naujai buvo kuriama žydų bendruomenė, atstovavusi prekybai ir amatams. Šią miesto atstatomąją tuštumą papildė aplinkinių, jau netekusių savo ūkininkavimo galių ir parceliuojamų dvarų valstiečiai. Prie jų prisidėjo ir valstiečiai, kurie nesugebėjo ar neturėjo jokios galimybės išgyventi kaime. Tauragė pildėsi visiškai naujais gyventojais, neprisitaikiusiais miestietiškam gyvenimui, retas kuris mokėjo skaityti, jau nekalbant apie amatus. Apsukresni amatininkai, atvykę į Tauragę, ir dalis jau po karo grįžusių mokė gabius, tačiau ne mokslo, o amato. Šviesti tauragiškius darbu ėmėsi Darbo rūmai. Tai buvo ypač aktualu, kai Tauragėje veikė keletas plytinių, „Maisto“ akcinė bendrovė, padaugėjo medžio apdirbimo įmonių. Tauragėje radosi daug darbininkų, o ypač jaunimo. Diduma darbininkų buvo beraščiai, o daugeliui trūko mokslo žinių ir kultūros.
Tuo buvo susirūpinta valstybiškai, buvo ieškoma naujų švietimo formų. Prie mokyklų ėmė steigti suaugusiesiems vakarinius kursus, Kaune atidarė suaugusiesiems mokyti vakarinę gimnaziją, o tuo pačiu metu dirbančių žmonių ir valdžios iniciatyva Kaune buvo atidaryta darbininkų švietimo ir kultūros įstaiga – Darbo rūmai. Gimė Lietuvos darbo žmonių švietimo centras – tartum atskira darbininkų švietimo ir kultūros ministerija. Susikūrė Darbo rūmų centro valdyba, jos veikla išplito po visus apskričių centrus. Tauragės darbo rūmų pastatas pastatytas 1933 metais Stoties gatvėje.
Darbo rūmų viename kambaryje stovėjo stalai su šaškių ir šachmatų lentomis, kitame lankytojai žaidė stalo tenisą, biliardą. Erdviausiame kambaryje buvo skaitykla, joje žmonės skaitė knygas, periodinius leidinius. Bibliotekoje-skaitykloje buvo galima nusipirkti popieriaus laiškams, vokų, pašto ženklų, kabėjo ir pašto dėžutė. Skaitykloje buvo „Telefunken“ radioaparatas ir elektrinis patefonas. Lankytojai klausydavosi radijo ir plokštelių. Dažnai čia klausydavosi iš Tauragės apskrities, Girdiškės kilusio, o prieš karą gyvenusio Amerikoje Komskio įdainavimų. Mėgiamos buvo ir Dolskio, Antano Šabaniausko, Stepo Graužinio, Galaunienės, Kučingio, Kipro Petrausko ir kitų artistų įdainavimai.
Darbo rūmuose buvo mišrus choras, kuriam vadovavo buvęs vargonininkas Kuodzevičius. Pirmasis Darbo rūmų vedėjas buvo Kaciucevičius. Jam išvykus į Kėdainius rūmams vadovavo Pranas Tervydis. Vadovaujant P.Tervydžiui prie Tauragės šešiametės pradžios mokyklos Nr.1 buvo įkurti bendrojo lavinimo vakariniai kursai suaugusiesiems. Kursuose dirbo Gurevičius, Stefanija Radzevičiūtė, Žemaitis, Vilhelmina Šaulienė, Romualdas Medelis, Kazimieras Paulauskas. Kursus lankė daugiau nei šimtas darbininkų. Kai kurie baigdavo reformuotos mokyklos šešių skyrių programą. Sėkmingai baigusieji ir išlaikiusieji egzaminus gaudavo mokslo baigimo pažymėjimą. Išduota buvo daugiau nei 200 pažymėjimų. Mokytojams už pamokas mokėjo centriniai Darbo rūmai. Be to, pradžios mokykloje vakarais veikė siuvimo kursai.
Dvi vasaras Darbo rūmuose vyko šokių kursai, jiems vadovavo žmogus, atvykęs iš Kauno. Grupė jaunuomenės mokėsi šokti valsą, tango, fokstrotą. Rūmų vedėjas P.Tervydis rūpinosi visų kultūra. Kalėdų ir Naujųjų metų proga pradžios mokyklos Nr.1 vaikų chorą, vadovaujamą Kazimiero Paulausko, centriniai Darbo rūmai pakvietė į Kauną, kur vyko koncertai Darbo rūmuose ir radiofone. Visas išlaidas padengė centriniai Darbo rūmai.
Tauragės darbo rūmų veikloje dalyvavo šaulių sąjungos, jaunalietuvių nariai. P.Tervydis darbininkams organizuodavo nebrangias ekskursijas į Klaipėdą, Kauną, Nidą. Ekskursijoms vadovavo mokytojas Romualdas Medelis. Rūmų veikloje dalyvavo visų konfesijų tauragiškiai: katalikai, evangelikai liuteronai, pravoslavai. Darbo rūmų veikla buvo nutraukta 1940 m., atėjus į valdžią sovietams.
Po karo 1950 m. buvęs Darbo rūmų pastatas municipalizuotas, tada pastate buvo kepykla, sandėlis, raštinė, dirbtuvės ir gyvenamosios patalpos. 1957 m. pastatą perėmė invalidų artelė-siuvykla „Tiesa“, o vėliau – Tauragės buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas, kuris ten įkūrė įvairias dirbtuves. XX a. paskutinį dešimtmetį pastatą perėmė Tauragės muitinė. 1992 m. pastato antrąjį aukštą perėmė Tauragės saugumo tarnyba.
Pastatas buvo originalaus rombo plano. Keičiant jo panaudojimo paskirtį, rekonstruojant kito ir jo architektūra. Paskutinės rekonstrukcijos metu buvo užmūryta dalis langų nišų.
Tauragės gatvės turtingos sava istorija, nepakartojamą jos istoriją pergyveno ir toliau gyvena Stoties gatvė. Garbė joje gyvenusiems ir ateityje gyvensiantiems.
Edmundas MAŽRIMAS
