Tauta ir jos balsas Lietuvos politikams reikalingi tik norint patekti į valdžią. Vėliau žmonės neturi galimybių dalyvauti valstybės valdyme nei referendumais, nei peticijomis. Piktintis prie valdžios įstaigų jau taip pat draudžiama. Lietuviams belieka vienintelė protesto forma - atvirai šaipytis iš prisidirbusių išrinktųjų. Tiesa, mus lenkia kitos valstybės, kur “nusipelniusių" veikėjų atvaizdais puošiamos net išvietės.
Iliuzinės galimybės
Išreikšti nepasitikėjimą ar nepasitenkinimą valdančiaisiais galime rengdami referendumus, kurdami peticijas ar rinkdamiesi į piketus. Tačiau šios galimybės daugiau iliuzinės, nes realiai valdžia prie valstybės valdymo tautą prileidžia tik per patrankos šūvį. Suprask: tai tik jų, išrinktųjų, privilegija.
Referendumams rengti iškelti tokie reikalavimai, kad jų įvykdyti neįmanoma, mat per 3 mėnesius jo iniciatoriams reikia surinkti net 300 tūkst. piliečių parašų. Peticijos blokuojamos Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse. O vieninteliam paliktam ginklui - protesto akcijoms - skirtos tokios nuošalios vietos, kad valdžia piketuotojų nei girdi, nei mato.
Pavyzdžiui, Vilniuje protestuoti prieš Vyriausybės ar Seimo veiksmus prie valdžios būstinių draudžiama. Kad politikams nereikėtų kalbėtis su žmonėmis, visi protestai „nukreipiami" prie Koncertų ir sporto rūmų.
Batu prieš pareigūnus
Atsitverti nuo tautos aukštomis sienomis įmanoma, tačiau užkimšti žmonėms burnas - ne. Tad lietuviai griebiasi įvairių netradicinių būdų išreikšti savo valią - teisė įgelti nusižengėliams iš jų dar neatimta.
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas priminė, jog dar 2009-aisiais nusprendus drastiškai mažinti pareigūnams skiriamą biudžetą buvo visaip bandoma trukdyti protestams. Tuomet sugalvota akcija - profesinių sąjungų tinklalapyje atsirado žaidimas, kuriame premjeras Andrius Kubilius ir vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis mėtė batus į pasirodančius pareigūnus, policijos ir ugniagesių automobilius.
„Kai idėja, kuri buvo vienas iš mūsų protesto etapų, atsirado „eteryje", tai nebuvo suprasta kaip humoras. Ir premjeras, ir ministras baisiausiai įsižeidė. Išgirdome daug piktų žodžių, - prisiminė V.Bakas. - Dabar, kai pardavinėjamos politikų lėlės, to jau nėra. Mes buvome užpilti melu, sulaukėme propagandinės kontratakos, neva pareigūnai gąsdina visuomenę. Mūsų atsakas į tai buvo žaidimas."
Anot jo, kai visuomenė susiduria su politikų, savo misiją suvokiančių ne kaip atsakomybę, o tik kaip privilegiją, cinizmu, natūraliai reikia ieškoti naujų protesto formų, nes tradicinės nebepadeda. Be to, Lietuvoje tradiciniai protestai ir streikai yra praktiškai draudžiami.
„Kai buvo nutarta mažinti pareigūnams skirtą biudžetą, skelbti streiko praktiškai buvo neįmanoma. Ruoštasi jam, bet savivaldybė sugebėjo teisme jėga blokuoti žmonių iniciatyvas. Ir dabar pareigūnams uždrausta eiti į akcijas su uniformomis. Tad žaidimas ir buvo sugalvotas parodyti, kokio pobūdžio yra problema. Batas, valdžios atstovų metamas į pareigūnus, turėjo parodyti visišką jos nekompetenciją. Ko gero, tokių naujų formų yra dar per mažai Lietuvoje", - apgailestavo V.Bakas.
Rėkimas nepadės
Valdžios cinizmas klesti ir auga, o išradingi žmonės randa vis naujų būdų, kaip atkreipti jos dėmesį į save. Naujovė - siuvamos į politikus panašios lėles, papuošalai su jų atvaizdais.
Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovo Antano Markuckio teigimu, politikams būtina nuolat priminti, kur jų vieta. Bet menininkai, pasak jo, ne riaušininkai - neis prie Seimo daužyti langų, mėtyti į politikus kiaušinių ar lieti ant jų srutų. “Bet įvairiomis akcijomis galima oriai išreikšti savo nuomonę ir taip pat pajusti pasitenkinimą, kad prisidirbęs politikas „pastatytas į vietą", - „Vakaro žinioms" sakė A.Markuckis.
Anot pašnekovo, išreikšti nepasitenkinimą vadžia geriau neįprastomis meninėmis formomis negu piketais. „Kas iš to, kad tu rėksi žviegsi, kulsi langus. Tai niekam nebeįdomu", - sakė lėlių teatro vadovas.
Jo teigimu, šiandien tarp šalies politikų tvyro „chamizmo, pasipūtimo, sarkazmo atmosfera, kuri žmones veda į neviltį". O tą neviltį reikia kaip nors išreikšti. Kad ir gaminant bei parduodant politikus primenančias lėles.
Premjerą A.Kubilių vaizduojančios skudurinės lėlės kaina praėjusią savaitę interneto aukcione buvo pasiekusi beveik 19 tūkst. litų. Tiesa, ją pasiūlęs pirkėjas vėliau apsigalvojo ir netapo premjero iškamšos savininku.
O A.Markuckis galėtų pasiūlyti dar prieš dvejus metus pagamintą Arūną Valinską, tuomet aktyviai besibraunantį į valdžią, vaizduojančią marionetę. “Pradinė kaina būtų 2000 litų. Už tiek lėšų galėsime pripirkti teatrui tualetinio popieriaus, skysto muilo, šluotų ir t. t. Užtektų keleriems metams", - skaičiavo pašnekovas. Tad jei atsirastų pirkėjas, iš A.Valinsko būtų apčiuopiama nauda.
Kita vertus, kūrėjai nespjauna ir į viešas protesto akcijas, bet renkasi netradicines jų formas.
Per praėjusių metų Velykas jaunas Kauno menininkas Gytautas Balkevičius rideno ne kiaušinius, o molines politikų galvas. „Jeigu negaliu pasakyti kitaip, griebiuosi meno. Tai puikus būdas išreikšti savo nuomonę - nepasitenkinimą, pasipiktinimą politikais. Gaila tik, kad tokios akcijos neturi jokio atsako. Prisidirbusiems politikams viskas nė motais", - neslėpė nusivylimo G.Balkevičius.
Politikai - ant sargių...
Jei jau mūsų politikai tokie atsparūs, gal verta rinktis drastiškesnius būdus jų abejingumo luobui pramušti? Kad ir pasekti latvių pavyzdžiu. Šie, siekdami sugėdinti savus politikus, jų atvaizdais „papuošė" prezervatyvų pakuotes. Ten atsidūrė ir opozicinės Liaudies partijos lyderis Andris Škėlė, Rygos meras Nilas Ušakovas, buvęs finansų ministras Atis Slakteris.
Prezervatyvus gaminančios Latvijos kompanijos atstovas Girtas Locmelis „Vakaro žinioms" pasakojo, kad sargiai su latviams gerai žinomų politikų atvaizdais gaminami ir parduodami jau daugiau nei metus. Guminės produkcijos gamintojai siekė atkreipti visuomenės dėmesį į savo nuveiktus darbus, gaila, bet ne visada gerus. „Nieko nenorėjome įžeisti, teršti garbės ar orumo. Tai tik pokštas", - tikino G.Locmelis.
Šis pokštas, beje, patiko Rygos merui N.Ušakovui. Jis, pasak pašnekovo, teigiamai įvertino gaminį, tik priekaištavo, kad prezervatyvas su jo atvaizdu per pigus. Rygos parduotuvėse šie neįprasti sargiai kainuoja iki pusantro lato (7,32 lito). Pasak G.Locmelio, „politiniai prezervatyvai" nėra labai paklausūs, todėl per įvairias socialines akcijas dalijami dykai.
...bankininkai - ant klozetų
Iš giliausios per visą šalies istorijos finansų krizės neišbrendantys islandai žengė dar toliau.
Nepaisydami to, kad šalies Vyriausybė atliko išsamų tyrimą ir įvardijo konkrečių kaltininkų pavardes, islandai netiki, kad krizę sukėlę asmenys atsakys už savo veiksmus.
Tyrimo, trukusio net pusantrų metų, ataskaitoje išdėstytos šalį į krizę nubloškusios priežastys, atskleistos bankininkų machinacijos ir jų mėginimai nuslėpti grėsmę valstybei, kuri jiems buvo akivaizdi. Taip pat įvardyti tiesioginiai krizės kaltininkai - buvę šalies premjerai Geiras Hardė ir Davidas Odsonas, kuris krizei pasiekus piką vadovavo Islandijos centriniam bankui, buvęs finansų ministras Arnis M.Matisenas ir buvęs bankų reikalų ministras Bjorgvinas Sigurdsonas.
Islandai netiki teisingumu, mat dauguma nusikaltusiųjų ramiai ir patogiai gyvena užsienyje. Gali būti, kad jie apskritai išvengs bet kokios atsakomybės. Išskyrus pačių islandų panieką. Valstybę sugriovę bankininkai jau puikuojasi ant restoranų klozetų - subtili, bet be galo taikli tautos bausmė.
Be to, Islandijos barų lankytojai savo taiklumą gali išmėginti mėtydami strėlytes į taikinius su bankininkų atvaizdais.
Jėgų liko tik juoktis
Vytautas ČEPAS - psichologas:
Pilietinės akcijos turi vykti, jos parodo, ką žmonės mano apie politikus. Bet tai yra ir savotiško bejėgiškumo išraiška - kai žmonės jau nieko negali pakeisti, jie karia, degina. Aišku, nemanau, kad užklijavus prisidirbusio politiko atvaizdą ant prezervatyvo, kas nors pasikeis. Ir mūsų mitingai - pašaukia „gėda, gėda", „genocidas" ir išsiskirsto. Va Graikijoje tai valdžia spaudžiama. Mūsiškiai tingi mitinguoti, kelias pilietines akcijas padarė pora menininkų su lėlėmis, galvomis, ir viskas. Aišku, norint Lietuvoje skelbti referendumą reikia surinkti daugiau nei pusę Klaipėdos. O kas iš tų peticijų, jei jos visą laiką atmetamos. Prisiminkime, kaip politikai sureagavo į protestą prie Seimo - nusipirko porą vandens patrankų. Bet iš esmės niekas nepasikeitė, jie jaučiasi saugūs apsistatę Madalovo pulkais. Visiška nesąmonė, kai leidžiama protestuoti tik prie Sporto rūmų. Juk žmonės eina protestuoti prieš ką nors, o ne prieš pastatą. Tai tas pats, kaip dalyvauti laidotuvėse neinant į kapines.
Tad manau, kad vienintelis likęs būdas ir yra vykdyti pilietines akcijas. Tik mums pritrūksta fantazijos. Internete, per televiziją galima pamatyti - yra pačių įvairiausių protesto formų. Ir prie kiaulės kūno priklijuojamos galvos, ir pila vandeniu, ir mėto pomidorais, laidoja. Deja, pas mus fantazijos nenorima pasitelkti. Bet kas rodo, kada artėja galas Vyriausybei, - kai žmonės pradeda dainuoti. Dabar žmonės to nebedaro, bet kyla pilietinės akcijos. Aišku, nuo jų niekas nepasikeis, nes Vyriausybėje - storaodžiai. Valdžia gera tada, kai tauta kaip raitelis jai pentinais vanoja šonus. Tai nebus karo laimėjimas, bet bus laimėtas bent mūšis.
Nuversti gali tik gėda
Arvydas JUOZAITIS - filosofas:
Padėtis beviltiška, nes, regis, ratas yra uždaras. O jis uždaras todėl, kad politinė sistema leidžia atsirasti laikinoms partijoms, kurios nė pusmečiui nepraėjus sugriūva, susikompromituoja, nors žmonės atiduoda už jas balsus. Latvijoje atlikti tyrimai parodė, kad trečdalis žmonių nežino, už ką balsavo rinkimuose prieš metus. Tad įsivaizduokite, kokia beviltiška padėtis. Be to, Latvijoje įvykus rinkimams į savivaldybes ir Europos Parlamentą, žmonės jau po savaitės buvo nusivylę savo išrinktaisiais.
Klausimas toks: ar dėl politinės situacijos duoti diagnozę, ar siūlyti vaistų. Diagnozė akivaizdi - yra daugybė faktų, jog vyksta vis daugiau pilietinių akcijų, ir jų daugės, nes daugės ir politikų, iš kurių reikia pasijuokti. Dabar Lietuvos politinė sistema yra komos būsenos. Latvijoje gal net dar baisiau, nes jie neturi tiesiogiai visuotinai rinkto prezidento. Tad yra totalinis pasileidimas, niekas už nieką nebeatsako, prezidentas nebeturi teisės net paskirti teisėjo.
Todėl tokios protesto formos yra labai geras dalykas, visiškai joms pritariu. Pavyzdžiui, Latvijos buvęs premjeras Aigaras Kalvytis fiziškai primena kiaulę. Tad latviai nesigėdydami parodė filmą „Paskutinis Lačpliesis" su nutukusio A.Kalvyčio veidu, kuris padarė tiek bėdų ir atvedė šalį iki dabartinės krizės, bet šiuo metu sėdi Seime. Tad tai yra būdas priversti žmogų, kad jis politinėje arenoje nebesirodytų. Manau, kad Lietuvoje yra daugybė analogijų. Kodėl ne - jie to nusipelnė.
Juk normalu kovoti su prisidirbusiais politikais viešai iš jų šaipantis?
Asta, Seimo narė:
Šiandien kaip tik galvoju, kaip švietimo įstatymo projektą gelbėti. Pašiepiama galėtų būti. Gal tai bus reklama? O mane žmonės mato - kažkam padedu, kažkam trukdau. Svarbiausia, kad esu neabejinga ir nesėdžiu šiltoje kėdėje.
Aušrinė Marija, Seimo narė:
Tai yra pasityčiojimas iš žmogaus, ir viskas. Žiūriu neigiamai neigiamai. Reikia kviestis politikus į diskusijas. O kas nebendrauja? Politikas turi bendrauti. Reikia ieškoti mandagaus kelio, bet tik jau ne šitaip.
Aleksandras, Seimo narys:
Negaliu komentuoti. Sakau, negaliu ir nenoriu komentuoti. Kodėl? Šiaip nenoriu. Na, tai čia bus subjektyvi nuomonė, nes aš pats esu politikas. Ne, ne, ne, aš tai tikrai negaliu komentuoti apie politikus.
Linas , Seimo narys:
Daryti kokius nors daiktus yra žmonių valia. Todėl kai lietuviai ką nors gamina, sveikintina. Seniai laikas vystyti gamybą. Ant prezervatyvų? Taigi jau pasirodėme. Nežinau, ar kaip lėlės, bet kažkas yra.
Arvydas, Seimo narys:
Demokratija turi daugybę teigiamų dalykų, bet tiek pat ir neigiamų. O taip psichologiškai žmogus demonstruoja intelektinį silpnumą. Mėginti spręsti šalies reikalus tyčiojantis yra nusišalinimas nuo kitų dalykų.
Ignas JAČAUSKAS, Jekaterina KLYČMURADOVA
