Ar niekam nekilo mintis, kodėl mūsų ugniagesiai, kurie, kaip ir valdžia, fi nansuojami iš tų pačių mokesčių mokėtojų pinigų, visuomenės yra laikomi patikimiausiais, o valstybės laivelį vairuojantys Seimas ir Vyriausybė su juos globojančiomis partijomis – nepatikimiausiais?
Praėjusį mėnesį vykusioje vienoje rimtoje apklausoje pasitikėjimą Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba išsakė net 87 proc. respondentų. Tik po ugniagesių išsirikiavo Bažnyčia ir Prezidento tarnyba, pelniusios po 68 proc. pasitikėjimo balsų. O kur mūsų šalies valdžia? Ogi žmonių sudarytos lentelės gale. Devyni iš dešimties, arba 89 proc., apklaustųjų, pasirodo, nepasitiki įstatymų leidėjais, o aštuoni iš dešimties, arba 81 proc., – Vyriausybe.
Atrodytų, viskas turėtų būti atvirkščiai. Valstybę valdyti – tai ne kokią nors liepsnojančią daržinę gesinti. Tačiau gyvenimas ir visuomenės apklausos rodo ką kita. Pastaruoju metu mūsų valdžios vyrai ir moterys pradėjo imti pavyzdį iš gaisrininkų.
Skirtumas tik toks, kad ugniagesiai į nelaimės vietas kviečiami netikėtai – ir ryte, ir vakare, ir naktį, kai tik pasirodo raudonas gaidys. O valdžia dažniausiai puola gesinti gaisrus, kurie jau seniai rusena. Bet tuo metu pūsteli koks nors politinis skersvėjis, ir nematyti tų gaisrą galinčių įplieksti žarijų negalima. Ar mažai tokių pavyzdžių?
Štai kad ir Baltarusijos ir Rusijos atominės elektrinės, kurias užsimota įkurdinti prie pat mūsų valstybės sienų. Kol ten dar nebuvo pradėti darbai, mūsų premjeras ir energetikos ministras tikino tautą, kad tai visiškas blefas, noras pagąsdinti Lietuvą. O ir pastačius Kaliningrado srityje tokią jėgainę, jos gaminamos elektros niekas nepirktų, Europa lauks, kol elektrinę pasistatys Lietuva.
Tačiau kai Japonijoje po žemės drebėjimo ir cunamio vienas po kito pasipylė sprogimai branduolinėse elektrinėse ir į atmosferą pradėjo sklisti radiacija, Lietuvoje susigriebta, o kas gi padaryta, kad taip neatsitiktų su mūsų valstybės pašonėje statomomis atominėmis elektrinėmis.
Paaiškėjo, kad po premjero ir ministro juokelių apie atseit blefuojančius mūsų kaimynus nepadaryta beveik nieko. Štai tada jau kaip gaisrininkai mūsų aukščiausi politikai staiga puolė skųstis, kad neturi poveikio aplinkai vertinimo tyrimų, kitokių duomenų, ėmė rašinėti peticijas, dairytis pagalbos Europos Sąjungoje, rengti slaptus pasitarimus.
//
Į viešumą buvo išmestas Lietuvos susirūpinimas, kad Baltarusija naująją branduolinę jėgainę žada pastatyti vos už 55 kilometrų nuo Vilniaus, nesuderinusi su kaimynais nei statybos projekto, nei poveikio aplinkai vertinimo, kad prie pat mūsų valstybės sienos, Kaliningrado srityje, Rusija jau dieną ir naktį pluša prie būsimos branduolinės jėgainės.
Susirūpinti iš tiesų verta. Tik kur jūs, ponai, buvote anksčiau, kai Kaliningrado srityje dar net nebuvo pradėti kasti atominės elektrinės pamatai? Jei ne japonų pamoka, tikriausiai taip būtumėte snūduriavę ir toliau ramiai laukdami, kol Lietuva bus apstatyta atominėmis jėgainėmis.
Ne kas kita, o pasyvi Vyriausybės reakcija į pavojingus šalies gyventojams kaimyninės valstybės planus šalia Lietuvos sienos statyti rusiško tipo atominius reaktorius ir paskatino Baltarusiją nepaisyti mūsų šalies interesų, siekti tikriausiai ne tik sau, bet ir Rusijai palankių sprendimų.
Matyt, visai ne be reikalo kai kurie mūsų parlamentarai jau kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių tikėdamiesi išsiaiškinti, kokios šalies ministerijos ar kitos Vyriausybės įstaigos per pastaruosius dvejus metus ofi cialiai kreipėsi į kompetentingas tarptautines institucijas ar užsienio valstybių vyriausybes dėl Baltarusijos valdžios planų Vilniaus pašonėje statyti AE. Ir kokių konkrečių diplomatinių ar kitokių tarptautinių priemonių ėmėsi Lietuvos Vyriausybė, stengdamasi sustabdyti abejotino saugumo AE statybas kaimyninėje valstybėje. Galima prognozuoti, kad tų institucijų ir veiksmų sąrašas bus neilgas.
Gaisrininkai į nelaimės vietą vyksta, kai šaukiamasi jų pagalbos. Kitu metu jie gali ir nusnūsti – svarbu laiku suspėti ten, kur jų tą minutę laukia. Politikams ir aukščiausiai valdžiai toks darbo organizavimas netinka. Gaisrų gesinimas – tikrai ne jų darbas. Nenuostabu, kad jis ir sekasi jiems kur kas blogiau negu profesionaliems ugniagesiams. Todėl visai nėra ko stebėtis, kad gaisrininkais žmonės labiau pasitiki negu valdžia.
Stasys JOKŪBAITIS
