Remiantis Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, vaikų skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2023 metais siekė 17 proc.
Pastebima, kad šis rodiklis, lyginant su ankstesniais metais, šalyke vis labiau mažėja. Pagal šį rodiklį taip pat esame ir žemiau Europos sąjungos (ES) vidurkio, kuris 2023 metais, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, siekė 19,4 proc.
NSMOT vadovė Aistė Adomavičienė sako, kad nors Lietuva ilgą laiką fiksavo itin didelį vaikų skurdo rizikos lygio rodiklį, tačiau pagaliau jį sumažinti padėjo keletas vienu metų panaudotų priemonių – įvesti vaiko pinigai, kilusi minimali alga, paaugęs darbo vietų skaičius ar paaugusi socialinė piniginė parama.
„Net, kai 10 eurų paaugo, kai kurioms šeimoms pasijuto“, – teigia A. Adomavičienė.
Tiesa, nepaisant to, NSMOT vadovė pabrėžia, kad su skurdu Lietuvoje vis dar susiduria per daug vaikų, o šį rodiklį privaloma dar labiau mažinti.
Sunkiausia vienišoms mamoms
Daugiausiai su skurdu, anot NSMOT vadovės, susiduria vienišos šeimos, kuriose vaikus prižiūri tik vienas iš tėvų – dažniausiai motina. Be to, aukštesnis yra ir tokių šeimų skurdo rizikos rodiklis, kuris, pasak A. Adomavičienės, siekia net 29 proc.
Tą patvirtina ir „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė, kuri sako, kad į jų organizaciją dažniausiai kreipiasi būtent vienišos mamos.
„Dažnai šeimoje gali būti krizė. Pavyzdžiui, sutuoktinis dėl ligos ar kitų priežasčių miršta ir mama lieka vieniša. Ir jeigu yra 3-4 vaikai – būna didžiulis sukrėtimas visai šeimai, nes lyg ir buvo viskas neblogai ir tada tu prarandi vyrą ir tėvą.
Ir kadangi nebūtinai yra palaikantis giminaičių ar kaimynų, draugų ratas, tai ir lieka tos mamos vienos. Ir apie kokias nors santaupas kalba net neina, nes vos galą su galu suduria“, – aiškina „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė.
Skursta ir dirbančių tėvų šeimos
A. Adomavičienė priduria, kad su skurdu taip pat stipriai susiduria ir daugiavaikės šeimos, nepaisant to, jog abu tėvai dirba.
„Tikrai yra tokių situacijų, kur labai sudėtinga. Pati šeima stengiasi, abu tėvai dirba, gyvena kur nors atokiau, ne rajono centre. Darbo vietų ten nėra daug arba jos nėra gerai apmokamos ir tada yra sudėtinga sudurti galą su galu“, – sako pašnekovė.
Anot jos, Lietuvoje net 8 proc. dirbančiųjų taip pat susiduria su skurdo rizika.
R. Dičpetrienė prideda, jog kai kuriose skurstančiose šeimose tėvai taip pat paprasčiausiai neturi kompetencijos dirbti tam tikrus darbus. Todėl, ištikus kokioms nors krizėms, susiduriama su skurdu.
„Vienoje iš mūsų globojamų šeimų yra nepaprastai darbšti mama. Bet ji turi 9 klasių išsilavinimą, todėl gali dirbti tik tai sunkius fizinius darbus. (...) Todėl, kai ji susirgo rimta liga ir pusę metų negalėjo dirbti to fizinio darbo, viskas taip žemyn pradėjo važiuoti, su depresija, su viskuo. Nes ji nebepajėgė susitvarkyti su iššūkiais“, – dalinasi R. Dičpetrienė.
Daug problemų kelia ir kai kurioms skurstančioms šeimoms realiai neegzistuojančios susisiekimo galimybės.
Anot „Gelbėkit vaikus“ generalinės direktorės, jei šeima gyvena vienkiemyje, tačiau neturi automobilio, nuvykti iki toliau esančio miesto ar miestelio praktiškai neįmanoma, nes į jį važiuojantis autobusas per dieną kursuoja tik 1 arba 2 kartus per dieną. O kartais toks autobusas apskritai neegzistuoja. Todėl tėvai paprasčiausiai negali laiku atvykti į darbą.
„Jei dar yra vieniša mama, tai ir vaikus turi į mokyklą išleisti. Tai kol tu nesusiduri su ta situacija, net į galvą neateina, kad šiais laikais Lietuvoje gali būti taip sudėtinga rasti darbo vietą. Turime pavyzdžių, kur mama į darbą eina 7 km, nes apskritai nėra jokio transporto. Laukais eina ir tiek. Tai žinot, vasarą ėjimas ir žiemą ėjimas skiriasi kaip diena ir naktis“, – teigia pašnekovė.
A. Adomavičienė taip pat atkreipia dėmesį, kad dažnai skurstančioms šeimoms nėra galimybės persikelti gyventi į didesnį miestą, kadangi tai tiesiog per sudėtinga.
„Žinome, kad išsinuomoti būstą su vaikais nėra paprasta. Kitas dalykas, kad didmiesčiuose nuomos kainos irgi didelės, klausimas, kaip šeimoms pavyktų įsitvirtinti, persikėlus į didmiestį. Nes reikia ir daugiau pagalbos, ir vaikai turi keisti mokyklas“, – aiškina NSMOT vadovė.
Išmokos per mažos, o paslaugų – trūksta
A. Adomavičienė pabrėžia, kad bene didžiausia problema, dėl ko šeimos Lietuvoje vis dar skursta – tai paslaugų trūkumas. Pavyzdžiui, dažnai tėvams būna be galo sunku suderinti darbą ir savo atžalų priežiūrą.
„Įsivaizduokit, jeigu yra vieniša mama slaugytoja. Kiek yra tokių darželių, kur būtų galima vaiką parai palikti. Aišku, tai nėra pats geriausias modelis, vaikas turėtų šeimoje miegoti. Bet jeigu taip jau yra, kiek yra tokių darželių, kurie priima vaikus parai, kol mama dirba?“, – retoriškai klausia ji.
Be to, dėl mažo finansavimo skurstančioms šeimoms taip pat neretai trūksta ir galimybės pasinaudoti socialinėmis paslaugomis – vaikų dienos centrais, psichologų konsultacijomis, socialinio darbuotojo pagalba ar pagalba, jei vaikas turi specialiųjų poreikių.
Per mažai pagalbos skiriama ir tiems jaunuoliams, kurie savarankiškai nusprendžia palikti savo šeimos namus.
„Jeigu jaunuolis augo sunkumų turinčioje šeimoje, kur galbūt buvo ir vartojama, ir patys tėvai neturėjo socialinių įgūdžių, tai labai svarbu, kad jis nuo 16 metų gautų palydimąją globą.
Bet savivaldybėse šita paslauga dažniausiai skiriama jaunuoliams, kurie išeina iš globos įstaigų. Bet tie vaikai, kurie išeina iš rizikingų šeimų, kur jie neįgyja socialinių įgūdžių, irgi reikalinga šita paslauga, kad jie neperduotų tų blogų įpročių kitoms kartoms“, – aiškina A. Adomavičienė.
Pasak NSMOT vadovės, skurstančioms šeimoms neužtenka ir joms suteikiamų socialinių išmokų, kadangi jos paprasčiausiai yra per mažos, kad šeimos galėtų deramai pragyventi. Ypač, jei dėl sveikatos, darbo vietų stokos ar kompetencijos trūkumo, tėvai negali įsidarbinti.
Anot jos, suteikiamos išmokos turėtų siekti bent minimalius vartojimo poreikius, kurių kaina vidutiniškai šiuo metu siekia apie 446 eurus.
„Jeigu žmogus nuo gimimo turi negalią, tai šalpos pensija svyruoja nuo 200 iki 400 eurų. Socialinės piniginės paramos vidurkis pernai vienam asmeniui siekė 136 eurų. Tai jei žmogus neturi darbo, jis turi pragyventi už tokias sumas“, – sako pašnekovė.
Be to, A. Adomavičienė priduria, kad pasirūpinti reikėtų ir skurstančioms šeimoms suteikiama socialinio būsto plėtra.
O R. Dičpetrienė atkreipia dėmesį, kad pagalbos skurstančioms šeimoms dažnai prireikia net ir gavus socialinį būstą, kuris dažniausiai būna tuščias ir reikalauja bent minimalaus remonto.
SADM praneša, kad šiuo metu ministerijoje yra dėliojamas paslaugų turinys iš naujo Europos sąjungos fondų investicijų programos etapo. Kovai su vaikų skurdu ir socialine atskirtimi planuojama skirti apie 98,98 milijonų eurų iš Europos socialinio fondo+ (ESF+) lėšų..
„Konkrečiai, priemonės, kurių įgyvendinimą planuojama finansuoti ESF + lėšomis socialinėje srityje – tai geresnis paslaugų prieinamumas vaikams, turintiems negalią arba raidos sutrikimų, arba specifinių poreikių dėl sveikatos būklės ir jų šeimoms, taip pat vaikams, turintiems elgesio iššūkių ir vaikams, patyrusiems seksualinį smurtą“, – nurodo SADM.
Kartais neturi net geriamo vandens
16 metų organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ dirbanti ir 12 metų nepasiturinčias šeimas lankanti, R. Dičpetrienė pasakoja, kad tėvų teikiami pagalbos prašymai organizacijai būna patys įvairiausi.
Prašoma padėti vaikus aprūpinti akiniais, rašomaisiais stalais, kėdėmis, spintomis, kūdikių lovelėmis, skalbimo mašinomis, šaldytuvais, žieminėmis striukėmis ar batais. Ypač dažnai prašoma padėti įsigyti lovas.
„Turbūt esu pametus skaičių, kiek mes esame padėję šeimoms su lovomis“, – sako R. Dičpetrienė.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai skurstančios šeimos pagalbos prašo dėl to, kad namuose nėra geriamo vandens.
„Šeima gyvena troboje. Ir kad troboje nėra vandens manęs visiškai nestebina. Bet vandens nebėra ir šulinyje, kuris išdžiūvo. Ir tada šeimoms tenka atsivežti geriamą vandenį iš kaimynų arba atsinešti. Tai mes turėjome pavyzdžių, kai, tarkime, mama savadarbiu vežimėliu veždavosi su bidonu vandenį, kad vaikams padarytų valgyti.
Šitu konkrečiu atveju, mums gerai susiklostė, radome rėmėjų ir padarėme gręžinį, nes vanduo buvo dvylikos metrų gylyje, tai šulinys nebūtų išgelbėjęs. Tai toje šeimoje vaikai verkė iš laimės, kad gali atsukti kraną ir įsipilti vandens į puoduką“, – vieną tokią istoriją atsimena R. Dičpetrienė.
Skurdą „perduoda“ ir savo vaikams
R. Dičpetrienė pastebi, kad itin didelė problema yra ir tai, jog dažnai socialinės rizikos šeimoje užaugusių vaikų likimas yra tarsi „perduodamas“ iš kartos į kartą.
„Dažnai, jeigu mes pasižiūrime, kaip augo ta pati vieniša mama, tai vienu atveju – augo globos namuose, o kitu – labai traumuojančioje aplinkoje. Pavyzdžiui, tėvai gėrė ir smurtavo ir ten niekam nerūpėjo, kaip tas vaikas augo“, – sako ji.
Dėl to, dažnai tokiomis aplinkybėmis užaugę žmonės, patys nebežino, kaip reikėtų pasirūpinti savo atžalomis ir pradeda kartoti savo tėvų klaidas.
„Niekas negimė žinodamas, kaip organizuoti dalykus, kaip valgyti daryti, vaikais rūpintis, mokomasi iš pavyzdžio. Ir jeigu tu to viso neturėjai, tai tikėtis, kad tu žinosi užaugęs, sakyčiau, kad tai labai naivu“, – tvirtina „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė.
Be to, R. Dičpetrienė pabrėžia, kad visuomenė dažnai pasmerkia asmenis, kurie susiduria su sunkumais, gyvena skurde ar turi kokių nors problemų.
Reikalaujama, kad jie susitvarkytų savo gyvenimus, nevartotų alkoholio ar siektų išsilavinimo. Tačiau retai susimąstoma, iš kokios aplinkos tokie žmonės yra atėję ir kokiomis sąlygomis jie užaugo.
„Jeigu tas suaugęs žmogus atėjo iš šeimos, kurioje jis neturėjo valgyti ir jį dar mušė, reikia su pagarba ateiti ir po mažą žingsnelį padėti žmogui lipti iš to liūno“, – teigia „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė.
Todėl svarbiausia, pasak jos, yra ne smerkti, o pamėginti suprasti žmogų, įsijausti į jo situaciją ir mėginti ieškoti būdų, kaip jam padėti.
„Kartais reikia labai nedaug, kad žmogus užsikabintų ir tada gyvenimas piešiasi visai kitomis spalvomis“, – sako R. Dičpetrienė.
