Simbolių galią žmonija suprato jau seniai – daug seniau nei atsirado pirmosios valstybės. Pirmykščiuose kultuose jau buvo naudojami daiktai, kurie buvo sudvasinami suteikiant jiems privilegijuoto visuomenės nario statusą arba pritaikant bendravimui su bekūnėmis dvasiomis (dievybėmis) ar gamtos galiomis. Ir stabai, ir fetišai buvo uoliai saugomi, jų naudojimas – reglamentuojamas, o jiems padaryta „skriauda“ buvo laikoma nusikaltimu, už kurį būdavo skiriama griežta bausmė.
Nenuostabu, kad ilgainiui susiformavus socialinei hierarchijai, greta religinių kultų simbolių atsirado ir privilegijuotą socialinę turėtojo parodantys daiktai bei simboliai. Jų „neteisėtas“ panaudojimas irgi būdavo kriminalizuojamas ir laikomas sunkiu nusikaltimu.
Dėsninga, kad šiuolaikinės valstybės, tiesiogiai kilusios iš feodalinių, perėmė visus ankstesnius atributus, tiesa, kai kurios pakeisdami. Veliava, herbas, himnas – tai bet kurios valstybės identifikavimo ženklai. Tuo pačiu tai būdas patikrinti, ar piliečiai lojalūs valstybei, o tiksliau – jos valdžiai. Ne veltui visos revoliucijos tuojau pat puldavo naikinti senuosius simbolius.
Simboliai iš tiesų turi galią, primenančią skambutį, naudotą per Pavlovo eksperimentus su šunimis. Kuo žemesnis individo intelektas, kuo siauresnis akiratis – tuo labiau jis linkęs paklusti simbolių galiai. Analogiškai, kuo agresyviau valdančioji grupuotė siekia uzurpuoti valdžią – tuo ji labiau ji suinteresuota, kad piliečiai būtų klusnūs ir kontroliuojami Todėl ji siekia, kad pagrindiniai valstybės simboliai būtų matomi visur, ir nuolatos didina šių fetišizuotų simbolių skaičių. Kraštutinės autoritarinės ir totalitarinės valstybės sukuria ištisą fetišų sistemą, kurios net nebereikia papildomai reglamentuoti, nes taisykles perpratę piliečiai ima elgtis pagal vidinę savicenzūrą.
Su tokiais simboliais pirmą kartą susidūriau pionieriškoje vaikystėje, paskutiniojoje pradinės mokyklos klasėje. Pamačiusi mane išdykaujantį, mokytoja nesugalvojo nieko geresnio, kaip sugriebti mane už pionieriško kaklaraiščio ir paklausti „Ar tau negėda taip elgtis, juk nešioji ŠITĄ?“. Aš irgi nieko geresnio nesugalvojau – atsakiau: „Galiu ir nusiimti“. Iki šiol prisimenu senos mokytojos veido išraišką.
Man liepė prieš klasę perskaityti tekstą apie vokiečių nužudytą pionierių, kurio krauju suteptą kaklaraištį partizanai naudojo kaip vėliavą. Pionieriaus buvo nuoširdžiai gaila, tačiau pedagoginis efektas buvo priešingas nei tikėtasi. Aš taip ir nesupratau, kas sieja ano pionieriaus kaklaraištį su man ant kaklo kabančiu raudonu skuduru, kuris mums tada labiausiai tiko nusivalyti snarglį ar pririšti nutrūkusią kuprinės rankeną.
Vėlyvojo tarybinio laikotarpio simbolių istorija apskritai labai pamokoma. Kad ir ką sakytų, tačiau dėl aiškių idėjinių nuostatų prieš tarybinius simbolius buvo nusistačiusi tik mažuma, o kur kas gausesnė piliečių dalis šiuos simbolius laikė tylios pajuokos objektais. Visi tie „balvonai“, „galvos“, plakatai ir veliavėlės buvo suprantamos kaip aiškus veidmainiavimas.
Visi matė, kad tarybinės visuomenės elitas – privilegijuoti partijos funkcionieriai, įmonių direktoriai ir įstaigų vadovai – dar mažiau tiki tuo, kuo liepiama tikėti piliečiams, ir gyvena visai „netarybiškai“. Simboliai jiems buvo tik būtinas, bet nieko nereiškiantis atributas, formalus nuolankumo sistemai simbolis. Juk tuometinį elitą suformavo ilgametės biurokratinės selekcijos būdu atrinkti žmonės, kurių akiratis buvo pakankamai platus. Jie suprato, kaip reikia elgtis: nuvertinti simbolius savame gyvenime ir uoliai jais valdyti mases.
Nieko nuostabaus, kad praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje pasikeitus valstybei, anuometinis elitas puolė kurti naują simbolių sistemą ir naują istoriografiją, kuri šiandien sėkmingai tarnauja kaip nematerialus fetišas. Tiesa, kūrė ne jis vienas. Kuomet elitui pritrūko fantazijos naujajai mitologijai, į šį procesą aktyviai įsijungė ir mažiau privilegijų turėjusi akademinės inteligentijos dalis, kuri laikė save nuskriausta.
Įdomi yra pati valstybės simbolių evoliucija, revoliucingus simbolius paverčianti stagnuojančios valstybės fetišais. Lietuvos įvykiai – puiki šio proceso iliustracija.
Turbūt niekas neprieštaraus, kad 1988-1991 m. Lietuvos įvykiai buvo tikrų tikriausia revoliucija. Šį žodį vartoti leidžia labai aktyvus žmonių dalyvavimas juose, dalyvių gausa, pokyčių esmė ir pokyčių negrįžtamumas. Be žmonių ši revoliucija nebuvo įmanoma, bet vien dalyvavimo galėjo irgi nepakakti, jei piliečiai nebūtų parodę savo ryžto pasiaukoti revoliucijos vardan.
Anuometinių lyderių vaidmuo tebuvo pagalbinis, nes jie per 1990 m. kovo 11-osios balsavimą tik įvykdė piliečių valią. Liaupsinti ir apdovanoti juos vien už tai, kad neišdavė? Tuomet kiekvienas pilietis turėtų gauti po medalį. Tie, kurie nežudė – ordiną „Už artimo meilę“, o kurie nevogė – „Už susilaikymą“, nes tada progų žudyti ir vogti buvo kaip niekada daug.
Vadinamųjų „moralinių autoritetų“, kurių asmeniniai nuopelnai minimalūs, aukštinimas yra neatsiejama ideologinio mitologizavimo dalis. Tarybiniais laikais tokie „autoritetai“ buvo kolūkių pirmininkai, darbo pirmūnai, stachanovininkai, t.y. tie , kurių pasiekimai turėjo patvirtinti „generalinės linijos“ teisingumą. Šiandien tokiais „autoritetais“ laikomi privilegijuoti Nepriklausomybės akto signatarai. Nors tų laikų Aukščiausioji Taryba ir buvo geriausias parlamentas per visą Lietuvos istoriją (nesusitepusių idealistų parlamentas), tačiau teikti privilegijas vien tik už dalyvavimą šio parlamento darbe, kuriam jie ir buvo deleguoti, yra mažų mažiausiai kvaila.
Daug baisesni yra nematerialūs istoriniai fetišai, nes iš jų formuojami švietimo pagrindai, o pastarieji tampa vertybinių nuostatų pamatu. Galima būtų ilgai vardinti visus pastarųjų metų istorinius „atradimus“, kurie buvo „atrasti“ vadovaujantis valdančiųjų norais. Pagal vienokius ar kitokius norus sukurta istorija netampa pamoka, kuria privalu išmokti. Anksčiau ar vėliau ji smogs atgal. Prisiminkime, kad tuo pačiu vėlyvuoju tarybiniu laikotarpiu pasirodę ilgai slėpti istorijos faktai it kortų namelį sugriovę visą oficialiąją istoriografiją. Visiškai dėsninga, kad kartu subyrėjo ir vertybinės piliečių nuostatos.
Lygiai taip pat oficialiojoje Lietuvos istoriografijoje šiandien akivaizdžiai pastebimas nekritiškas požiūris į prieškario bei pokario įvykius, piešiamas idealizuotas vaizdas, nenorima pateikti žinomų faktų visumos. O juk reiktų suprasti, kad tie patys „nepatogūs“ ir tendencingai pateikti istoriniai faktai įgudusiose rankose tampa ginklu, galinčiu sugriauti net ir tai, kas tikra.
Dar prieš 10 metų nebuvo jokių draudimų polemizuoti istoriniais ir kitais aštriais klausimais. Kas pasikeite ir kokios naujos grėsmės iškilo, dėl kurių buvo kriminalizuotas alternatyvus istorijos vertinimas? Ar viskas tik dėl to, kad skubama kuo greičiau sukurti didingos ir švarios praeities vaizdą? Bet juk tarp paminkliniuose akmenyse iškaltų pavardžių atsirado ir tokių, kurių paminėjimas šalia nekaltai nukentėjusių įžeidžia pastarųjų atmintį.
Greta istorinių mes jau matome ir grynai ideologinius naujai diegiamos pasaulėžiūros filtrus. Interneto portalų komentatoriams nuolat keliamų bylų gausa ir vis laisvėjantis įstatymų normų interpretavimas rodo, kad priartėjome prie ribos, už kurios slypi tiesioginė cenzūra. Niekas nėra sužavėtas internete vyraujančia bendravimo kultūra, tačiau tai dar ne priežastis tempti į teismą kiekvieną, kurio nuomonė kažkam sukėlė neigiamas emocijas. Primityviai nepakantūs žmonės lengvai nugalimi protingais argumentais. Gal jų pačių nuomonė ir nepasikeičia, tačiau taip užkertamas kelias, kad neatsirastų pamėgdžiotojų.
Lietuvoje vis daugėja ir materialiųjų fetišų: proginių apdovanojimų, garbės postų dalybų, statomų paminklų, įamžinamų gatvių pavadinimų. Vis labiau klerikalizuojamoje šalyje kartu su valstybininiais simboliais žengiantys religinio kulto simboliai tampa šiuolaikiniais toteminiais stulpais, kurie jau patys savaime tampa pagarbos objektais. Maža to, valstybės simboliai šiame kontekste naudojami ir kaip būdas patikrinti lojalumą valdžiai bei jos vykdomai politikai. Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra imperatyvi įstatymo nuostata kelti valstybės vėliavą ne tik kovo 11-ąją ar vasario 16-ąją, bet ir „stojimo į NATO“ dieną. Šiuo požiūriu esame pralenkę tarybinius laikus, nes anais laikais „stojimo“ į TSRS diena nebuvo ženklinama vėliavomis.
Apskritai formalusis patriotizmas, formuojamas ne tik ideologinėmis, bet ir baudžiamosiomis priemonėmis, yra svarbiausia lojalumo politiniam režimui išraiška, nes „patriotiškas“ veiksmas neturi kitos motyvacijos, tik: „taip priklauso“ arba „kitaip nubaus“. Teisinė šiuolaikinių totemų apsauga irgi parodo, kaip netoli mes esame pažengę nuo tų laikų, kuomet nepagarba stabui buvo baudžiama išvarymu iš genties ar net mirtimi. Šiandienos įstatymai saugo ne tik valstybės simbolius bet ir visų tarptautinių organizacijų simbolius. Tai, ką galite sau leisti Paryžiaus ar Londono gatvėse, Lietuvoje gali baigtis kalėjimu.
Taigi Lietuvos valstybė, suformuota sugriovus tarybinį ideologinį antstatą, bet valdoma senais patriotiškumą ir lojalumą valdžiai skiepijančiais metodais, visiškai dėsningai pasiekė stagnacijos laikotarpį. Tarp politinių grupuočių nusistovėjus „jėgų ir saugiklių“ pusiausvyrai, platus visuomenės dalyvavimas politikoje tapo nepageidautinas, ypač jei visuomenėje atsiranda idėjų, kurios kelia grėsmę valdantiesiems.
Kaip tik iš čia kilo būtinybė šias idėjas įvardyti kaip grėsmę valstybei. Simboliai, kuriuos pasitelkus prieš 20 metų buvo kuriama valstybė, šiandien yra nusavinti valdančiųjų. Į privalomai gerbtinų simbolių sistemą įtraukti tie, kurie neturi su valstybe nieko bendro, tačiau labai tinka piliečių lojalumui tikrinti. Buvo sukurta ištisa sistema totemų, liudijančių ištikimybę valdžiai. Bet koks išpuolis prieš vis gausėjančius „sakralinius“ valdžios simbolius šiandien jau traktuojamas kaip grėsmė valstybei, nors iš tikro yra tik nepritarimo valdančiųjų politikai išraiška.
