Sovietų Sąjungos okupacijos žalos atlyginimas Lietuvos piliečiams vis dar yra įstrigęs aklavietėje, nes, viena vertus, Rusija nėra linkusi derėtis šiuo klausimu, kita vertus - Lietuva nėra padariusi „namų darbų“, todėl procesą dar labiau apsunkina.
Tokios mintys buvo išsakytos trečiadienį vykusiame Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos posėdyje, kuriame, be parlamentarų, dalyvavo ir Užsienio reikalų, Finansų ministerijų, Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimo centro atstovai bei nepriklausomi teisininkai.
Komisijos posėdyje konservatorius Saulius Pečeliūnas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Vyriausybė nėra nustačiusi metodikos, kaip skaičiuoti SSRS okupacijos metu Lietuvos piliečiams padarytą žalą, todėl nėra aiški ir galutinė žalos suma.
„Kol mes šito nepadarėm, kalbėti apie kokias nors derybas yra nelabai sąžininga. Tuos namų darbus, kur niekas nuo jokios Rusijos nepriklauso, turim padaryti mes patys. O paskui reikia sudaryti derybų delegaciją ir perduoti Rusijos pusei. Ar atsakys, ar ne, čia yra jau kitas klausimas, bet kol nėra pateiktas žalos apskaičiavimas, tol nieko ir nebus“, - sakė parlamentaras.
Pasak jo, nereikia atmesti ir tarptautinių instrumentų. S.Pečeliūno teigimu, šiam tikslui būtų galima išnaudoti neseniai Rusijos teismuose teisybės ieškančio Latvijoje gyvenančio Lietuvos piliečio Algimanto Pelecko atvejį. 1941 metais būdamas vaikas A.Peleckas kartu su tėvais ištremtas į SSRS šiaurę, Jakutiją, ir ten dėl atšiaurių sąlygų visam gyvenimui tapo neįgalus.
Politiko nuomone, šią bylą būtų galima panaudoti kaip lakmuso popierėlį – esą perėjus visas įmanomas teismų instancijas Rusijoje reikia kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Jeigu EŽTT bylą atmes kaip nepriimtiną, tuomet neva bus aišku, kad šis kelia netinkamas. „Tada netenka prasmės, jeigu pasako viso gero“, - sakė S.Pečeliūnas, ragindamas ieškoti visų įmanomų kelių.
Tačiau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Dainius Žalimas iškart priminė, kad Rusija prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos prisijungė 1996 metais, tuo metu vienas iš skundo priimtinumo EŽTT kriterijų yra tas, kad skųsti reikia tuos valstybės veiksmus, kurie buvo atlikti po Konvencijos įsigaliojimo jos teritorijoje (ratione temporis principas).
Pasak jo, įmanomas tik netiesioginis žalos atlyginimas, jeigu Lietuvos pilietis pereina visas įmanomas Rusijos teismų instancijas ir tuomet į EŽTT kreipiasi dėl neįgyvendintos teisės į teisingą teismą. D.Žalimo nuomone, į EŽTT dėl savo piliečio gali kreiptis ir pati Lietuva, nors esą tokie tarpvalstybiniai ieškiniai Strasbūro teismo praktikoje nėra dažni.
„Galbūt dar būtų galima įrodinėti diskriminaciją, nes Rusijos įstatymai šiaip jau garantuoja žalos atlyginimą Rusijos piliečiams, o ne kitų šalių piliečiams. Tačiau, viena vertus, tai būtų menka galimybė, nes valstybės turi pakankamai plačią diskreciją šioje srityje, kita vertus, tai būtų ne tiek žalos atlyginimas, kiek konstatavimas, kad Rusijos teismai nėra teismai, kurie atitinka teisinės valstybės rėmus“, - aiškino teisininkas.
Pasak D.Žalimo, situacija yra „beveik beviltiška“, todėl vienintelis realus kelias yra politinis - tai yra bandyti spausti Rusiją per Europos Sąjungą (ES), žinant, kad ES ir Rusija derasi dėl bendradarbiavimo susitarimo. Tačiau tuomet reikėtų įtikinti ES, jog bendradarbiavimo susitarimas neturi būti pasirašytas tol, kol Rusija nesiims derybomis spręsti okupacijos žalos atlyginimo klausimą buvusių okupuotų valstybių piliečiams.
Dar vienas „daugiau mažiau realesnis kelias“, anot D.Žalimo, yra žmonių, priverstinai dirbusių tuometinėse SSRS įmonėse, civiliniai skundai tų įmonių teisių perėmėjoms. „Bet aišku, čia susidurtume su keliomis teisinėmis problemomis. Viena vertus, ar tos įmonės kurios dabar yra, iš tiesų yra teisių perėmėjos, nes tuomet jos buvo valstybinės struktūros, ir antras dalykas - senaties terminas. Bet kuriuo atveju, tai viena iš realesnių perspektyvų“, - svarstė teisės ekspertas.
„Bet, aišku, reikia bandyti viską, kodėl gi ne?“, - konstatavo D.Žalimas.
Diskusijų metu politikai ir ekspertai apsvarstė keletą galimybių, kaip išjudinti procesą iš mirties taško. Užsienio reikalų ministerija (URM) siūlo įsteigti atskirą instituciją ar tarnybą, kurioje dirbantys žmonės užsiimtų panašaus pobūdžio veikla. Kai kurie politikai siūlė šią funkciją perleisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, tuo tarpu S.Pečeliūnas stebėjosi, kam reikia kam nors ką nors pavedinėti.
„Ar Aleksandras Abišala (vyriausiasis Lietuvos derybininkas dėl antrojo Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus veiklos pratęsimo - BNS) turi kokią įstaigą? Neturi, o yra ir pinigai, yra ir žmonės, ekspertai, nes yra valstybės suinteresuotumas“, - sakė konservatorius.
Pasak jo, reikia sudaryti diplomatų ir ekspertų delegaciją, kaip tai numato 2000-aisiais priimtas įstatymas, kuriuo vyriausybė įpareigota pradėti derybas su Rusija dėl okupacijos žalos atlyginimo.
1992 metais piliečiai visuotiniame referendume pritarė, kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala, 2000-aisiais priimtas minėtas įstatymas, o pernai sausį Seimas priėmė rezoliuciją, raginančią Rusiją pradėti konsultacijas su Lietuva dėl žalos atlyginimo.
Lietuva ir Rusija taip pat yra pasirašiusios sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Ši sutartis leidžia Lietuvos piliečiui kreiptis į Lietuvos teismą ir prašyti, kad žalą atlygintų Rusija.
Tačiau, kaip parodė mirusios tremtinės Onos Puskunigienės artimųjų atvejis, Rusija okupacijos žalos atlyginimą laiko ne privatinės, o viešosios teisės dalyku ir šioje srityje prašo taikyti imunitetą - tai yra nesutinka, kad kitos valstybės teismuose valstybė taptų atsakove.
1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, vėliau vykstant Antrajam pasauliniam karui Lietuvos teritoriją užėmė nacių Vokietija, 1944-45 metais Raudonajai armijai iš Lietuvos išstūmus vokiečių kariuomenę Lietuva vėl priverstinai tapo viena Sovietų Sąjungos respublikų.
Lietuva per sovietų okupaciją dėl trėmimų, žudynių, priverstinės emigracijos neteko iki trečdalio gyventojų. Pusę amžiaus trukusios okupacijos žala Lietuva įvertino 80-čia milijardų litų.
Rusija iki šiol kategoriškai atsisako derėtis dėl žalos atlyginimo.
