Kapstymasis po sovietmetį ir kaltųjų ieškojimas – ne pati maloniausia procedūra, Lietuvoje dažnai išvirstanti į patį paprasčiausią apsidrabstymą purvais. Su KGB galimai bendradarbiavusius asmenis dar gali išduoti tam tikri dokumentai, tačiau ką daryti su okupacijos metais gimusiais meno kūriniais? Kaip nustatyti tinkamą santykį su jais? Ar „bausti“ jų kūrėjus, ar palikti ramybėje?
Tokie ir panašūs svarstymai šią savaitę sukosi Seime – konservatorius Julius Dautartas pasiūlė pataisą Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui, pagal kurią sovietmečio ideologijos kūriniams nebūtų taikoma autorinė teisė.
Konservatorius siūlo įstatymą papildyti nuostata, jog „teisė gauti autorinį atlyginimą netaikoma autoriams už naudojamus sukurtus nacistinių ir sovietinių valstybių vadovų, ideologų bei kolaborantų atvaizdus, literatūros, mokslo, meno ir kitus kūrinius, aiškiai propaguojančius ir šlovinančius nacistinę ar komunistinę ideologiją“.
Kaip rašoma projekto aiškinamajame rašte, per 1940-1990 metų nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos okupacijas Lietuvoje buvo sukurta nemažai meno kūrinių – dailės darbų, vaidybinių ir dokumentinių kino filmų, muzikos kūrinių, grožinės literatūros, dalis jų vienareikšmiškai propagavo nacistinę ir komunistinę ideologiją, šlovino okupantų ideologus, vadovus, kolaborantus. „Manome, kad šiems literatūros, mokslo ir meno formos objektams netaikytina autorinė teisė ir jų kūrėjams neturi būti mokamas autorinis atlyginimas“, – rašoma aiškinamajame rašte.
Net neabejotina, jog šios įstatymo pataisos svarstymas Seime sulauks aštrių diskusijų. Tai yra nelengvas klausimas, reikalaujantis ne tik procesinių žinių, bet ir bent minimalaus meninio suvokimo. Tereikia prisiminti prieš keletą metų į tarptautinį skandalą išsiplėtojusį Grūto parko incidentą, kuomet parko vadovas V. Malinauskas nusprendė pasipriešinti autorių teisių gynėjams. Jis viešai atsisakė mokėti autorinį honorarą skulptoriams, kuriems tik dabar parūpo jų sovietmečio kūriniai.
Druskininkų pašonėje įsikūrusio parko įkūrėjas mokėti mokestį atsisakė, argumentuodamas, jog už skulptūras valstybė autoriams jau buvo sumokėjusi, o į parką jis jas atvežė ir restauravo savo lėšomis, tuo tarpu šaliai atsikračius sovietų režimo jos buvo pasmerktos sunaikinimui.
Menas ir politika – visada kartu
Menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės teigimu, aptarinėti ideologinius reglamentus sovietiniame mene nėra paprasta. Kai kuriose kultūros ar meno srityse (pavyzdžiui, teatre, literatūroje, žurnalistikoje) priežiūra reiškėsi ganėtinai aiškiais administraciniais veiksmais.
Be to, iš istorinės raidos žinome, jog šeštajame dešimtmetyje menininkų kontrolė pradėjo silpnėti. „Tai, kas buvo leidžiama vienais metais, jau buvo draudžiama kitais, ir atvirkščiai; tai, kas buvo toleruojama literatūroje, buvo smerkiama tapyboje; tai, ką galėjo daryti vienas menininkas, galėjo liūdnai baigtis kitam; tai, ką vienas biurokratas leido, kitas galėjo uždrausti“, – teigė cenzūros procesus Sovietų Sąjungoje tyrinėjusi JAV meno kritikė Amei Wallach.
Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos metais sukurtų meno kūrinių analizė ir vertinimą apsunkina jų užaštrintas ideologinis motyvas. Kad ir kaip dažnai bandoma neigti, menas ir politika visuomet ėjo koja kojon, nuo pat Antikos laikų (pavyzdžiui, atėniškosios „kuoros“) iki dabartinių postmodernistinių vaizdo instaliacijų. Šiuolaikinis menas taip pat įprasmina dabartinį politinį kontekstą.
V. Mazuronis: nesiekime meno su ideologizuotais dalykais
Su pataisos autoriumi Juliumi Dautartu „balsas.lt“, deja, susisiekti nepavyko. Tačiau opozicinės „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos seniūno Valentino Mazuronio išsakytos mintys tik iliustruoja, jog nuomonių sovietinio laikotarpio meninės išraiškos klausimu yra įvairių, ir jų suderinimas pareikalaus ne tik politinės valios, bet ir paprasčiausios kantrybės.
V. Mazuronio įsitikinimu, pataisa kelia abejonių dėl jos noro sutapatinti meno kūrinį su ideologizuotais dalykais.
„Jei pažvelgtume į istorinius dalykus, tarkime, karalių portretus, skulptūras, paveikslus, religinius ir visus kitus dalykus – jie irgi tuo metu buvo kuriami su tam tikru ideologiniu pagrindu. Praėjus laiko tarpui, jeigu jie padaryti talentingų menininkų, ir išlieka talentingais meno kūriniais.
Jeigu kalbame apie autorines teises, apie meno kūrinį, skulptūrą, tapybą ar dar ką nors, nemanau, kad būtų tikslinga surišinėti tai su politiniais motyvais“, – teigė „tvarkietis“.
„Chaltūra“ yra „chaltūra“
V. Mazuronio įsitikinimu, kūrinio vertę visų pirma turėtų apspręsti jo meninis lygis.
„Pagrindiniai argumentai būtent turėtų būti to kūrinio meniškumas, jo spalviniai ir visi kiti dalykai. O pagal tai, kad jis, sakykim, skirtas vienokiai ar kitokiai ideologijai, vertinti meno kūrinio lygį, aš manau, yra labai trumpalaikiškas požiūris į meną.
Todėl man asmeniškai ši pataisa keltų tam tikrų abejonių dėl istorinio konteksto. Žinoma, jeigu padaryta, grubiai šnekant, „chaltūra“, tai visiškai nesvarbu, ar nulipdytas koks nors dabartinis polinis veikėjas, ar gyvenęs prieš 20, 50 metų, ar prieš 100. „Chaltūra“ yra „chaltūra“, – pasakojo V. Mazuronis.
„Tvarkietis“ paminėjo ir vieną, jo manymu, stipriausių skulptūros darbų – Gedimino Jakūbonio „Pičiupių motiną“.
„Tai gal kiek mažiau politizuotas pavyzdys, tačiau G. Jakūbonio „Pičiupių motina“, mano manymu, yra vienas stipriausių skulptūrinių monumentų Lietuvoje“, – sakė parlamentaras.
Jis teigė nepritariantis tokiam autorinių teisių suvaržymui ir „meninės vertės surišinėjimui su ideologiniais dalykais“.
Reziumuojant tegalima pakartoti, jog ši įstatymo pataisa turės ir daug šalininkų, ir priešininkų. Lieka viltis, kad, trokštant atstatyti „istorinį teisingumą“ ir nubausti „kaltuosius“, okupacijos metais sukurtų meno kūrinių vertinimas nenusileis iki pačio buitiškiausio lygmens ir visi tuo laikotarpiu gimę kūriniai nebus absoliutinami kaip nevykę ir atmestini.
