Visų pirma, nėra tikrų savininkų. Pasibaigę giminystės ryšiai (III-IV karta). Nėra liudytojų. Dvarus prižiūrėjo valstybė visuomeniniais tikslais. Asmeninės teisės abejotinos, nes visi dvarininkai turėjo tarnus, įpėdinius ir viską pasidalino patys. Visi užmiršo dvaro užsiėmimus, todėl ir styrojo, kaip pabaisos, gąsdino žmones.