Apie tai, kaip lietuviams pavyko išbristi iš liūdesio, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja sociologė Giedrė Plepytė-Davidavičienė ir psichologijos ir neuro mokslo fanatikas Almantas Dulkys.
Almantai, kaip jums atrodo? Kodėl toks išties nemažas skirtumas yra matomas tarp jaunimo ir vyresnių žmonių, kurie laimę suvokia ne taip gerai kaip jaunimas?
A. Dulkys: Čia, turbūt, labai svarbų elementą reikėtų įnešti, kad, jeigu mes kalbam apie vyresnę kartą, tai mes turim suvokti, kad tai žmonės – gimę sovietų sąjungoje. Nes negalima iš tos laimės, gyvenimo komforto formulės išmesti to psichografinio reiškinio, kad, visgi, žmonės turi tam tikrų sovietinių traumų. Tas traumas išgydyti nėra lengva nei psichologams, nei kitiems.
Kitas dalykas, kalbant apie vyresnio amžiaus žmones – finansinis pagrindas. Pinigai įgalina daryti ir veikti dalykus, tad, jei mes matome pensininką, kuris gyvena iš 400–500 eurų didmiestyje, kur reikia susimokėti už šildymą, tai jo hobiams pinigų lieka labai nedaug. Tai, be abejo, turi įtakos, nes žmogui, norint įgalinti save, tai yra vienas svarbiausių dalykų, kad jis jaustųsi laimingas.
Kodėl Amerikos ir kai kurių Europos didžiųjų šalių jaunimas nebėra toks laimingas?
A. Dulkys: Teko neseniai lankytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man kas labai stipriai įstrigo, tai labai didžiulis jų paskutinių penkerių metų susiskaldymas, kas susiję su politinėmis jėgomis. Jie turėjo daug rasinių problemų, kai buvo vienas juodaodis nužudytas policijos. Tie visi konfliktai, kurie tampa tam tikra politinio naratyvo dalimi ir bando skaldyti visuomenę, jie tikrai neveda į gerą.
Pas juos gi sveikatos apsauga yra privatus sektorius. Jei tau sulūžo koja, tu išsikvietei greitąją ir tau reikės susimokėti maždaug 10 tūkst. dolerių, ir tavo draudimas to nepadengs, tai yra daug problemų. <...> Jaunimas yra tie žmonės, kurie neša ekonomiką ant savo pečių, todėl reikėtų stipriai atkreipti dėmesį į tuos indeksus, kurie kelia susirūpinimą.
Kaip ta laimė skiriasi skirtingai laikotarpiais, kultūromis? Gal irgi reikia skirtingų dalykų? Sakykim, prieš 20–30 metų mūsų tėvams reikėjo visai kitų dalykų, negu šiandien mums.
G. Plepytė-Davidavičienė: Aš turiu tokią mintį, kad laimė, turbūt, yra labai individualus dalykas ir kad mes kiekvienas skirtingai suprantam, kas ta laimė. Man atrodo, kad dabar visuomenėje pasikeitė tas gebėjimas išreikšti laimę. Jeigu mes lygintumėme su tai, kas buvo sovietmečiu, būdavo ganėtinai pavojinga sakyti, kad tu esi laimingas. Kildavo grėsmė, nes vadinasi tu per daug gerai gyveni ir gali atimti kažkas tą laimę. <...> Per kultūrą, per istoriją eina, aš kaip sakyčiau, emocijų taisyklės, kurios nustato, kaip mes tam tikras emocijas galime reikšti, kada galime reikšti, kaip intencyviai jas galime reikšti. <...> Dabar yra atvirkščiai.
Ar darbo kultūra keičiasi? Juk jaunimui tai padeda gauti laimės pojūtį, kaip jums atrodo?
A. Dulkys: Absoliučiai. <...> Nemažai organizacijų savo įmonės politikoje arba kultūroje sako, kad mes savo darbuotojams padengiam psichologo kaštus. Tai rodo labai brandų požiūrį, nes mes suprantam, kad psichologas tai tarsi dantų higiena – tu gali nesidaryti, bet po kelių metų gali tekti operuotis dantis.
G. Plepytė-Davidavičienė: Aš norėčiau pareplikuot kolegai. Kartais atrodo, kad mes dažnai kovojame su pasėkmėm, o ne su priežastimis. Bet psichologinė pagalba yra tada, kai jau kažkas atsitinka, bet kaip išvengti to, kad žmogui to nereikėtų.
Visą pokalbį rasite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
