„Socialinio darbo laukas – darbas su socialinės rizikos šeimomis, su žmonėmis, vartojančiais alkoholį, narkotikus, turinčiais psichikos sutrikimų ir proto negalią. Natūralu, kad karts nuo karto tokiame darbo lauke pasireiškia agresija. Darėme mažą tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad socialiniam darbuotojui tokios grėsmės pasireiškia pakankamai dažnai – tiek psichologinės, tiek fizinės.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, susiduria su palaidais šunimis kaimuose, jiems reikia eiti į landynes, prirūkytus ir nesutvarkytus, pelėsinius butus – štai tokia mūsų darbo aplinka“, – kalba J. Tamašauskienė.
Ji pabrėžia, kad, norint situaciją keisti, reikia valstybinio įsikišimo ir išteklių, nes vieni socialiniai darbuotojai su visa šia padėtimi nesusidoros. J. Tamašauskienė taip pat sako, kad socialiniai darbuotojai neturi pakankami žinių, kaip įvertinti jiems kylančią grėsmę:
„Jeigu socialinis darbuotojas turėtų kompetencijų ir įvertintų, kaip atpažinti tą grėsmę, ko gero neturėtume ir tos aukos Kražiuose, ji galbūt būtų sugebėjusi tą atpažinti ir sureaguoti teisingai, pasišalinti iš grėsmingai gyvybei vietos“, – apie tragišką įvykį Kražiuose, kuomet tarp kitų moterų, buvo nužudyta ir socialinė darbuotoja, pasakoja J. Tamašauskienė.
Komentuodama premjero pasisakymą, kad socialinis darbuotojas turėtų būti pasirengęs dirbti visada, pašnekovė nurodė, jog socialinis darbuotojas yra šeimos pagalbininkas, o ne kontrolierius.
„Socialinis darbuotojas yra padėjėjas šeimai išbristi iš skurdo. Be abejo, vakare karts nuo karto reikia apsilankyti ir pabendrauti, bet jis negali būti kontrolierius, važiuoti naktį ir kažką daryti socialinės rizikos šeimoje – nežinau, kokį pokytį ir pasitikėjimą įgausime. Galbūt daugiau šioje srityje socialiniams darbuotojams reikia kompetencijų ir įrankių spręsti tas problemas. Dabar kol kas socialinis darbuotojas šitame darbe jaučiasi vienišas“, – kalba ji.
J. Tamašauskienė, dirbanti su žmonėmis, turinčiais proto negalią, karts nuo karto patiria ir fizinę grėsmę, kas, pašnekovės teigimu, yra labai įprasta socialiniams darbuotojams: jiems būna ir plaukai išpešioti, ir megztiniai nutampyti, jeigu ne dar kas nors baisiau.
Dvigubai mažiau nei kalinio išlaikymas
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka baiminasi, kad studijos socialiniams darbuotojams rengti išvis neišnyktų: šiuo metu tėra 9 antrakursiai, besimokantis socialinio darbo.
„Kai buvau Socialinio darbo katedros vedėjas prieš aštuonerius metus, turėjome 80 stojančiųjų, dabar yra apie 19, o antrakursių šiuo metu tėra 9. Stojimo reikalavimai Vilniaus universitete nemaži, o tie, kurie geriau baigia vidurines mokyklas, į socialinį darbą labai nenoriai stoja. Tai rodo visuomenės požiūrį į socialines problemas ir jų sprendimą“, – kalbėjo profesorius.
Pasak jo, pagrindinė mūsų visuomenės problema – didžiulė nelygybė, kas ir lemia liūdnas tendencijas kalbant apie socialinės rizikos šeimas, alkoholio vartojimą ir kt.
„Daug tyrimų pasaulyje darytų rodo, kad visuomenės ligos, negerovės, priklauso nuo pajamų ir turto diferenciacijos visuomenėje, o ta diferenciacija Lietuvoje tik gilėja. Jeigu visuomenė nekreips dėmesio į tai, kad yra kuriamos socialinės problemos, tai socialiniai darbuotojai tuo šaukštu jūros neišsems“, – teigė R. Lazutka.
Pašnekovas taip pat kritikuoja visuomenės poziciją socialinės rizikos šeimų, vartojančių alkoholį, atžvilgiu. Pasak jo, negalima vien tik juos kaltinti ir atimti grynuosius pinigus – tokie žmonės, anot R. Lazutkos, vis tiek prasimanys, iš kur gauti išgerti.
„Visi esame žmonės ir turime ydų. Mes su savo ydoms savęs neįveikiame, o uždedame tą naštą tiems vargšams žmonėms, kurie turi ydas, kurios yra ir visuomenės ligos. Manome, kad, jeigu jiems neduosime grynų pinigų į rankas, jie nustos gerti. Iš kur tas naivumas? Aišku, reikia spręsti tas problemas, padėti žmonėms įveikti alkoholizmą, bet tai ne tas instrumentas, kuris situaciją galėtų pakeisti iš esmės“, – kalba pašnekovas.
Jis taip pat nurodo, kad dabar socialiniams darbuotojams skiriamos lėšos yra neadekvačios: jo žiniomis, valstybei kalinio išlaikymas kainuoja dvigubai daugiau nei socialinio darbuotojo.
Reikia valstybinės programos
Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė Audronė Vareikytė papasakojo, kad neseniai buvo atliktas tyrimas, kaip patys socialiniai darbuotojai vertina esamą situaciją ir kas jiems trukdo veiksmingiau dirbti, kuriame dalyvavo 54 iš 60 valstybių.
„Rezultatai parodė, kad darbuotojai, kurie teikia pagalbą socialinės rizikos šeimoms, jaučiasi, kad yra patekę į kampą, yra sistemos įkaitai. Jie mato, kad yra labai daug problemų, ir geranoriškumo čia nepakanka. Rajonuose yra paslaugų stygius, ypač gydymo nuo alkoholio, paramos šeimoms, didžiulė socialinių įgūdžių stoka ir socialiniai darbuotojai jaučia, kad negali nieko padėti“, – kalba A. Vareikytė.
Ji nurodė, kad atskiros savivaldybės rengia gražias iniciatyvas: pavyzdžiui, Alytaus rajono savivaldybė savo lėšomis finansavo gydymą nuo alkoholio priklausomybės ir, A. Vareikytės duomenimis, nuo 2011 m. per penkerius metus Alytuje nuo šios ligos pagijo 30 žmonių. Panevėžyje, pašnekovės žiniomis, praeitais metais gydytis nuo alkoholizmo panoro 57 žmonės iš socialinės rizikos šeimų. Tai, anot jos, rodo, kad šios programos veikia, jas tik reikia plėtoti ir skirti daugiau dėmesio.
„Visgi reikėtų, kad ir valstybės mastu būtų tokia programa. Pirmiausia reikėtų geros patirties sklaidos, kad būtų parodyta, kad tokios programos veikia, taip pat reikalingas ir valstybės požiūris. Praktikai siūlo, kad, žinant, jog alkoholizmas yra liga, vertėtų šalies mastu padaryti gydymo nuo alkoholio programą ir apmokėti iš Ligonių kasų ar iš kitų biudžetų. Šis gydymas nėra trumpalaikis ir jis reikalauja išlaidų“, – sako A. Vareikytė.
Pasak jo, dabar tokių programų, kur būtų siūlomas nemokamas gydymas nuo alkoholizmo, labai trūksta, ypač rajonuose. Kai jos yra mokamos, tuomet, A. Vareikytės teigimu, žmones sumotyvuoti labai sunku.
Ji nurodė, kad šiuo metu su socialinės rizikos šeimomis Lietuvoje dirba 766 socialiniai darbuotojai. Vienam darbuotojui tenka 14-17 šeimų. A. Vareikytės teigimu, šį skaičių reikėtų mažinti iki 8-10 šeimų.
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadovė Kristina Miškinienė nurodė, kad situacija nėra tokia jau bloga – socialinių rizikos šeimų Lietuvoje mažėja
„Šiuo metu turime 9,7 tūkst. socialinės rizikos šeimų, o 2011 turėjome tūkstančiu daugiau. Ten augančių vaikų skaičius, socialinių darbuotojų dėka, sumažėjo nuo 22 tūkst. iki 19 tūkst.“ – kalba K. Miškinienė.
Lietuvos socialinių įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos vadovas Egidijus Vičiūno duomenimis, socialinio darbuotojo, dirbančio su rizikos šeimomis, turinčio universitetinį išsilavinimą ir penkis metus darbo stažą, vidutinis atlyginimas yra maždaug 420 eurų, tačiau kiti gauna dar mažiau.
